Atrodo, kad netrumpą amželį jau nugyvenau, bet dar nebuvau mačiusi, kad fotografuoti, kopijuoti ar tapyti šventųjų paveikslai būtų išmetami. Tiesą sakant, iš viso niekada nebuvau pagalvojusi apie tai, kur juos žmonės padeda tuomet, kai jiems tie šventieji tampa kliuviniu. Nuo vaikystės buvau įpratusi matyti „Mariją su kūdikėliu“, „Nukryžiuotąjį“, „Jėzaus Kristaus“, „Dievo motinos“ ir kitus gražiai įrėmintus paveikslus, kaimo (gal ir miesto) namuose pakabintus virš langų, ant sienų. Dažnusyk už jų matydavau užkištą šventintų žolynų puokštelę. Darbuose paskendusios kaimo moterys pamiršdavo arba dėl nuovargio tiesiog nebeįstengdavo nubraukti dulkių nuo komodos, indaujos, tačiau nuo šventųjų paveikslų net sunkiai matoma dulkelė būdavo nuvaloma. Vakaro maldelė irgi būdavo sukalbama dažniausiai atsiklaupus priešais šventojo paveikslą.
Tęsinį skaitykite 2021 07 14 „Utenyje“