Stebint tai, kas vyksta Ukrainoje, mane kartais apima bejėgiškumo jausmas. Kodėl viskas vyksta taip? Ukraina jau galėjo būti arti pergalės. Jau šią vasarą Rusijos kariuomenė galėjo būti išstumta už Ukrainos sienų. To nėra ir panašu, kad to ilgai nebus. Karas nusikels į 2024, o gal net į 2025 metus. Kam tai naudinga? Žinoma, Putinui. Jis niekaip neįstengia pripažinti, kad karas jau pralaimėtas. Be to, jis laukia prezidento rinkimų jungtinėse Amerikos Valstijose, svajodamas apie Trumpo sugrįžimą. Bet negaliu suprasti, kodėl taip elgiasi JAV ir Vokietija. Ukrainai duotas pažadas: remsime tol, kol reikės. Bet kuo toliau, tuo labiau aštrėja klausimas: kaip bus remiama? Vokietija šiomis dienomis griežtai atsisakė tiekti Ukrainai sparnuotąsias raketas „Taurus“, kurios Ukrainai mirtinai reikalingos. Šios raketos gali naikinti taikinius už 500 kilometrų. Taip Ukraina galėtų sutrikdyti Rusijos armijos tiekimo grandines. Tačiau vokiečiai nuo seno pasižymi silpna virškinimo sistema ir suviduriuoja pačiu netinkamiausiu momentu. Jie krūpčioja nuo bet kokių Rusijos grasinimų. Pavyzdžiui, Kremliaus alkoholikas Dimitrijus prisipila trečią stiklinę vodkos ir ima pasauliui grasinti atominiu ginklu ar Zaporižios atominės elektrinės susprogdinimu. Išgirdusi grasinimus Vokietija neria į krūmus.
Ukrainiečiams šiukštu negalima perkelti karo į Rusijos gilumą, o štai rusams galima viskas. Vienas iš naujausių Rusijos karo nusikaltimų – subombarduotas kraujo perpylimo centras Charkivo regione. Kas gali būti baisiau, kaip bombarduoti vietas, kur gelbėjami sužeisti žmonės? Rusija ir toliau naikina Ukrainos uostų infrastruktūrą, kad ši negalėtų eksportuoti grūdų. Rusijos karo nusikalimai Ukrainoje skaičiuojami tūkstančiais. Ir ką? Nieko.
Taip, Ukraina jau pasiekia Krymą. Siunčia Rusijos laivus Juodojoje jūroje ten, kur jie buvo pasiųsti karo pradžioje, sprogimai drebina Kerčės tiltą, bet jie tai daro savo sukurtais jūriniais dronais.
Rusijos propaganda dirba pasiraitojusi rankoves. Jos tikslas sukelti žmonių nepasitenkinimą Ukrainoje ir pasėti nepasitikėjimo sėklą tarp Ukrainos ir jos partnerių. Ir kartais tai jai pavyksta.
Anądien skaičiau straipsnį apie Ukrainoje tebeklestinčią korupciją. Ir komentarą po juo, kad reikia daugiau tokių straipsnių. Kam? Korupcija Ukrainoje įsišaknijusi iš senų laikų. Vieni žūsta kare, kiti kraunasi milijonus iš karo. Prezidentas imasi veiksmų ir artimiausiu laiku išgirsime apie naujus „valymus“. Bet susitvarkyti su korupcija per trumpą laiką padėtų tik mirties bausmė. Ukraina ryžtingai eina į Europą, ir viena iš sąlygų yra mirties bausmės netaikymas. Karas sukuria dar geresnes sąlygas korupcijai. Dideli pinigai – didelė pagunda. Tikėtis, kad šis reiškinys Ukrainoje išnyks greitu laiku yra nerealu. Yra išlikę prieškarinės nusikalstamos struktūros, kurios ir dabar „nusiurbia“ pinigus. Problemų yra su teismais ir kitomis valdžios institucijomis. Bet tai ilgas ir sunkus kelias. Lietuva jau 30 metų kovoja su šiuo reiškiniu, bet net ir dabar negalime pasakyti, kad korupcijos mūsų šalyje nėra. O Ukraina pagal gyventojų skaičių mažiausiai dešimt kartų didesnė už Lietuvą, todėl susitvarkyti su korupcija ir kitais negatyviais reiškiniais čia dešimt kartų sunkiau. Ir niekas iš Vakarų neatvažiuos ir nepadarys tvarkos. Ukraina tai turės padaryti pati. O kol kas Ukrainai labiausiai reikia pergalės ir taikos. Skirdami paramą Ukrainai ją investuojame į taiką regione. Gal tik laikas pasakyti, kad mes esame su kenčiančia ir žūstančia Ukrainos tauta, o ne su tais, kurie iš to pelnosi. Rusija siekia, kad Ukraina prarastų sąjungininkų pasitikėjimą ir būtų palikta viena. Nežiūrint visko, mes su Ukraina turime likti kartu. Kartu iki pergalės. Nes Ukrainos pergalė bus ir mūsų pergalė. O išsikuopsime vėliau.