Andrius Šukys, kunigas
Vėlyvą rugsėjo vakarą numetęs visus (ne)reikalingus darbus, pagautas įkvėpimo, prisiminiau savo Mūzą – lietuvių kalbos ir literatūros Mokytoją Vidą Miknevičienę (1953 12 13–2019 01 06). Įnikęs į paiešką google, sumaniau suvesti mokytojos vardą ir pavardę – ieškoti josios palikimo interneto platybėse. Vasarą perskaitęs dvi novelių knygas, likau sužavėtas. Kirbėjo mintis – kurį nors vėlyvą vakarą (produktyviausias asmeninis laikas!) prisiminti tai, kas nuolat kirba, kai vėl beldžiasi Rugsėjo 1-oji. Toji diena paralyžiuoja ir veiksmą, ir atoveiksmius. Įkandin liuoksi ir spalio 5-oji – Mokytojo diena.
Déjà vu…
Prisipažinsiu – šiųmetė Rugsėjo 1-oji jau trečioji, kai nereikia sukti galvos apie mokslus / mokyklą / mokyklines priemones. 2020 metais nuotoliniu būdu dėl pandemijos baigiau URPMC
(Utenos regioninį profesinio mokymo centrą), tad panašu, kad mokyklinės durys užsidarė amžinai. Kadaise norėjęs būti mokytojas, šiandien suprantu, kad tai – jaunystės idealas ir ilgojo laiko sprintas: kai tau 45-eri – jau esi per senas stovėti prie (išmaniosios) lentos ir aiškinti(s) gyvenimo tiesas. Beje, keletą metų teko mokytojauti! Sąvoka „mokytojauti“ nė velnio nepanaši ir tai, ką tada turėjau daryti kaip tikras mokytojas: jaunystėje užtenka vien drąsos, o su amžiumi prireikia ir patirties bei išminties. Pastaroji kartais ap(si)lanko, bet drąsa jau slepiasi po devyniais užraktais. Tad Rugsėjo 1-oji – jau ne mano šventė. Dedu tašką ir baigiu pirmąjį įspraudą apie save.
Suvedęs Vidos Miknevičienės vardą ir pavardę google paieškoje, netikėtai atsiduriu Mokytojos facebook paskyroje. Nustembu, kad net ir miręs žmogus – gyvas (Déjà vu: kažkada vieną straipsnį pavadinau „Kas sakė, kad žmogus miršta…“). Nuotraukose Vida šypsosi, pozuoja, keliauja; gerbėjai komentuoja, pavydi, džiaugiasi, pastebi detales etc. Gyvenimas tęsiasi… Toks pašėlęs, kaip tąkart mokykloje… Tad paskubom galvon nutupia sparnuotas frazeologizmas „Jucundissimum est amari, sed non minus amare“ („Labai malonu būti mylimam, bet ne mažiau malonu ir mylėti“)!
O buvo taip!
Gimiau 1978-aisiais, t. y. tais pačiais metais, kai mokytoja Vida Miknevičienė baigė Pedagoginį institutą. Esu tas, kuris mokėsi ne dvylika, bet vienuolika metų (iš pirmosios iškart perkėlė į trečiąją, ir tikrai ne todėl, kad buvau super gabus). Iki dešimtosios klasės mokiausi 5 D, 6 D, 7 D, 8 D ir 9 D klasėse. D raidė paskatino moksleivius pravardžiuoti mus „durnių klase“. Pamenu, dar nesibaigus paskutiniajai 7-ajai pamokai matematikos klasėje (kurioje tilptų per 50 mokinių), direktoriaus pavaduotoja dėliodavo netrukus prasidėsiančio mokytojų posėdžio darbotvarkę. Paskutiniu numeriu visuomet puikuodavosi įrašas, kuriuo bus aptariami „žymiosios“ D klasės reikalai. Jau tada supratau – esame išskirtiniai! Teko susitaikyti su mintimi ir priprasti, kad D klasės pravardė persekios tol, kol iš jos persikelsi keletą laiptelių aukščiau ir tapsi – A klasės nariu. A klasės mokinių asilais nevadino. Taigi, baigęs devynias ir gavęs aukščiausią balą per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, 1993-aisiais nėriau į kupiną brandžios paauglystės mokslų pasaulį tuometėje A klasėje.
Beje, turiu pridurti, kad mūsų laikais mokytojų nei vardu, nei pavarde nevadinome. Sakydavome tiesiog – Mokytojau / -a. Ir jokių „Tamstų mokytojų“ netarėme! Nebuvau nei spaliukas, nei pionierius. Ačiū užsispyrusiems Tėvams, ypač Tėčiui. Dėkui Dievui – vidurinę mokyklą (nuo pirmos iki paskutinės klasės tą pačią) baigiau Nepriklausomoje Lietuvoje.
Ir štai dešimtosios klasės lietuvių kalbos ir literatūros pamoka. JI – Mokytoja Vida Miknevičienė. Svajinga, liekna, dėstytojos tipo, reikli ir čia pat sava: draugiška ir valiūkiška. Štai ir pirmasis rašinys (ne interpretacija)! Jau minėjau, kad per egzaminą buvau gavęs aukščiausią įvertinimą iš buvusio Mokytojo (vyrai-mokytojai tuo metu mokykloje nebuvo retas žvėris), tad dabar sumaniau paišdykauti: mintyse atkūriau ir užrašiau tą patį tekstą, kuriuo taip didžiavausi. Tekstas pasižymėjo vaizdingais aprašymais, tikslia skyryba, net panaudotais įterpiniais. Pastarieji ir šiandien – mano sakytinių ir rašytinių kalbų skausmas bei džiaugsmas. Skyrybos „laimėjimai“ pasiekti atkakliu darbu. Norėdamas gauti tuometinį aukščiausią balą – jo didenybę Penketą, 9-oje klasėje užsispyrusiai rungiausi su skyrybos privalumais ir trūkumais. Įveikęs trijų balų skyrybos užduoties kartelę, mečiausi ant ketverto. Kaip riešutą sugliaudęs skyrybos subtilumus ketvertui, negalėjau sustoti, tačiau penketo taip ir negavau: padaręs vieną klaidą – susimoviau ties… įterpiniu. Iki šiandien kerštauju sau, vartodamas įterpinius visur: kur reikia ir nereikia. Nutuokiu, kad klausytojams nuo tų įterpinių pradeda skaudėti galvą, skaitytojai ima raudoną rašiklį ir bando sekti minties-fabulos-kulminacijos-finišo tiesiąją.
Atleisti sau – sunkiausias elementas žemiškame gyvenime. Paprasčiau kitam!
Kuolas
Kadangi prakalbau apie atleidimą, grįžtu prie minties apie pirmąjį rašinį, atiduotą vertinti mokytojai Vidai Miknevičienei, t. y. tą paskutinįjį, sukurtą 9-os klasės egzamino metu. Dabar, laukdamas rezultato, buvau 100 proc. įsitikinęs, kad pasikeitusi vertinimo sistema (vietoj penkiabalės – dešimtbalė) dovanos stiprų devynetą arba net pirmąjį mano gyvenime dešimtuką…
Ir ką Jūs manote!.. Gavau kuolą. Taip – vienetą! Žvelgiu į paraudoninimus – raustu, vėl žvelgiu į tekstą – mąstau, pasižiūriu į Mokytoją ir… išgirstu repliką – „Taip rašydamas mokyklos nebaigsi!!!“
Tada ir suvokiau, kad paskutinieji treji mokymosi metai – tai erdvė ir laikas suaugti, kad paauglystės godos (už)baigtos, kad laikas susiimti ir subręsti. Kaip tai daryti? Išmąsčiau: vasarą perskaityti privalomas knygas neužtenka tik susirinkti mokyklos bibliotekoje, reikia jas skaityti, analizuoti, apmąstyti, vertinti ir pan. Pirmoji Mokytojos Vidos pažintis ir santykis su lietuvių kalba bei literatūra tapo kulminaciniu spyriu… egzistenciniam trapumui ir esmei.
Be šešėlių
Mokytis nelengva: lietuvių kalbos gramatika baisi, literatūros tekstų daug, knygai perskaityti (nepriklausomai, kokio storio) vos kelios pamokos, tempai dideli… O ką kalbėti apie kitas disciplinas… Ypač tuos, kuriuos mokaisi A arba S (sustiprintu) lygiu. Žodžiu, D klasės durniavimai nustumiami užmarštin.
Ir šiandien, kai dalinuosi prisiminimais, suprantu, kad gyvenime niekas nesikartoja: viskas, kas svarbu, nutinka vieną vienintelį kartą. Turiu pasakyti, kad Mokytoja Vida (beje, kaip ir daugelis kitų) atidžiai sekė mokinių rūpestingumą ir pastangas, įdedamas ruošiant namų darbus, domėjimusi literatūros skaitymu, atsidavimu rašiniams, aktyvumu diskusijose, nes literatūra yra tarsi begalybė – ribų nėra ir negali būti. Turiu viešai prisipažinti, kad liko neperskaitytas romanas „Altorių šešėly“ (jį įveikiau tik trečiame seminarijos kurse), liko nesuvokti „Priešaušrio vieškeliai“, o ką jau kalbėti apie poeziją, anotacijas, recenzijas. Tuo metu nebuvo google, nebuvo dirbtinio intelekto, parašančio darbus, net disertacijas. Knygos nesimėtė, tačiau visi turėjome literatūrologių – eseistės Vandos Zaborskaitės ir poetės Viktorijos Daujotytės ilgais žiemos vakarais parašytus vadovėlius.
Mokytojos Vidos pamokos buvo lyg spektakliai-atradimai-gyvenimo filosofija. Atėjo supratimas: laikas pakeitė Lietuvą, mokyklą ir… mane. Mokytoja Vida skatina ieškoti, išjausti kurdama neformalias pamokas, kurių esmė, romėnų rašytojo ir sentencijų kūrėjo Publijaus Siro frazė: „Deliberando discitur sapiens“ („Išminties mokomasi mąstant“). Mokytoja supranta, kad skirtingi tekstai skirtingiems žmonėms kalba skirtingai, kad nelaisvėje gimę mokiniai negali per keletą metų tapti laisvi, pagaliau, kad „Čikaga“ vadintas Panevėžys su visomis suirusiomis gamyklomis, kioskų kultūra, primityviu tėvų mąstymu, treningais ir turgumi sparčiai veržiasi ir į mokyklos klases: sąmonė nesikeičia „lydekai paliepus man panorėjus“.
Turiu pasidžiaugti, kad baigiamajam abitūros egzaminui pasirinkau rašinį laisva tema „Jūra lietuvių poezijoje“ (Net knygomis leido naudotis). Sugalvojau komisiją prajuokinti – rašinį iliustravau. Juk tik kūrybinga ir laisva Mokytoja užaugina mokiniams polėkio ir veržlumo sparnus! Tiesa, tai kiek banaliai skamba. Jei šį tekstą skaitytų mano mylima Mokytoja Vida, išgirsčiau rimtą patarimą – nesimėtyti primityviomis sentencijomis, ypač potemės pabaigoje.
Gilbonė
Praėjus beveik trims dešimtims metų po mokyklos baigimo, Mokytojos Vidos Miknevičienės artėjančio žemiškojo Jubiliejaus proga leidžiu sau (pa)išdykauti. Nors Mokytoja jau Amžinybės „projekte“ – tikiuosi nebedirba to, ką triūsė mokyklinėse klasėse, bet tik šiandien sužinau, kad Vida Miknevičienė, mergautine pavarde Dzinkutė, pasirenka Gilbonės slapyvardį ir čia pat teisinasi:
„Nebūsiu rašytoja, nes pasirinkau slapyvardį Gilbonė. Kadaise gyveno tragiško likimo žmogus Albinas Baltramiejūnas (1905–1941), kuris Gilbonio slapyvardžiu pasirašinėdavo eilėraščius. Tėvų paskirtas būti kunigu, metė Kunigų seminariją, užtraukė nešlovę namams ir visai giminei. Motinos vis tiek glaudžiamas, vaikščiojo su knyga po laukus, rašė eilėraščius, o 1941 m. birželį dar visiškai jaunas Rainiuose buvo sušaudytas. Atgimimo metais jam pastatė paminklą.
Ir vėl pamiršo.
Mano gimtosios sodybos vieta yra kitame Gilbonių kaimo gale. Kad ir rašyčiau, rašytoja mane gal pavadintų tik tuo atveju, jeigu ištiktų tragiška lemtis, o ne dėl to, kad rašiau. Gal ir paminklą kitame kaimo gale pastatytų Gilbonei. O paskui greit pamirštų.
O talentas? Į šį klausimą atsakyti negalėčiau. Šituos dalykus gerai išmano ir reguliuoja Dievas“.
Mokytoja Vida, gimusi 1953 m. gruodžio 13-ąją, mokosi Smilgių vidurinėje mokykloje ir tuo didžiuojasi. 1978 metais baigia lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Gyvena ir dirba mano gimtajame Panevėžyje. Visą savo laiką aukoja mokiniams. Tik šiandien suprantu, kad Mokytojystė turi ir kankinystės poskonį…
Po kelerių metų V. Miknevičienė nusprendžia palikti mokyklą: mokytojauti prasminga, jei yra mąstančių mokinių. Išsižadėjusi mokytojystės, neria į knygų rašymą. Tiesa, tai, kas slypi viduje, ji jau seniai liedavo popieriuje – rašydavo eilėraščius, ypač sentimentalius sonetus. Dabar išleidžia dvi knygas. 2006 m. publikuotosios vardas „Moters eskizai“, 2012 m. – „Moterys mėgsta matuotis“. Pirmoji knyga žanriniu požiūriu – novelės, kurias autorė apibūdina taip: „Tai gal net ne novelės, o eskizai – miniatiūros. Daugiau ironiškos nei sentimentalios“.
Būdama Apskrities viršininko administracijos kalbininke, ieško rėmėjų knygų, būsimų keliauninkių pas skaitytojus, išlaidoms padengti.
Rašyti: čia
Rašydamas šiuos prisiminimus ir pasvarstymus, vis žvilgteriu į abi Vidos Miknevičienės knygas. Vida mieliau renkasi knygą nei naują rūbą (sykį netikėtai susitikome rūbų krautuvėje, abu padarėme išvadą – knyga naudingiau…), nuolat sutinkama teatre (todėl drąsiai sakau – užaugau J. Miltinio teatre). Mokytoja Vida tiesiog reikalauja lankytis spektakliuose, mėgaujasi gėlėmis. Dar 2005-aisiais (mano pirmaisiais kunigystės metais) Vida prisipažįsta „svajojanti apie gyvenimą nuošalioje trobelėje ir džiaugiasi dar galinti vaikus mokyti įdomios lietuvių kalbos, o septintus metus besisukiodama tarp valdininkų įsitikinusi: mokytojai rengiasi daug originaliau“ (https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/palikusi-mokykla-pedagoge-i-savo-knyga-iliejo-ir-erotiniu-scenu/).
Nors ir dirba valdiškoje įstaigoje, tačiau nepalieka ir manosios „Saulėtekio” vidurinės mokyklos: šeštokams dėsto lietuvių kalbą. Daugelį metų dirbusi pedagoginį darbą, Vida Miknevičienė nepritaria vis labiau įsivyraujančiai nuomonei, kad mokiniai įžūlėja ir su jais dirbti kasmet darosi vis sunkiau. „Ne vaikai blogėja, o tėvai miesčionėja. Tokia jau mūsų visuomenė, kad kiekvienas mano gerai žinąs, kaip turi dirbti gydytojai ir mokytojai. O vaikai darosi atviresni ir geresni“, – įsitikinusi moteris. Kalbininkė svarsto – galbūt jai likimas palankus, kad tik gerus mokinius gaunanti?!
Būti išmintingam
Negaliu nepacituoti ištraukos iš asmeniniame archyve (nekaupiu visko, nes dažnai tenka kraustytis) saugomo vieno ypatingo straipsnio: „Pašnekovei atmintyje giliai įstrigęs epizodas, kai kažkada klasei davė užduotį Maironio kūrybai sukurti muzikinį apipavidalinimą. Trys labai pareigingi mokiniai, kurių vienas dabar kunigas, įrašė labai akademišką kasetę. Joje skambėjo tradicinės tezės apie žymaus klasiko kūrybą, rimti jo eilėraščiai. O patrakėliai įrašė Maironio eilėraščių apie meilę ir parinko švelnią klasikinę muziką. „Neįsivaizduojate, kaip „surūgau“ klausydamasi pirmojo darbo ir kaip pakilau į dangų, išgirdusi antrąjį. Dirbdama mokykloje visada norėjau, kad vaikai kalbėtų „iš savęs“. Žinoma, galima pakartoti ir kitų žodžius, bet juos pirmiausia reikia prisijaukinti. Man džiugu, kad vis dėlto buvo mokinių, atradusių jiems artimą, tokį pat jaunatvišką Maironį“, – pasakojo V. Miknevičienė“.
Po daugelio metų tas rimtasis mokinys, dabar jau kunigas, prisiminęs savo darbą apie Maironį, prisipažįsta: „Koks aš tada buvau naivus – tos aukštos frazės tebuvo noras pasirodyti išmintingam“.
Aiškinti, apie ką pateiktoje citatoje kalba Mokytoja Vida, nereikia. Nereikia ir jokio įterpinio. Akivaizdu tik viena – kad ir kiek norėsi pasirodyti išmintingu, visada galios taisyklė: „Scio nihil scio“, t. y. „Žinau, kad nieko nežinau“ (Sokratas).
Aksiomos
Iš vieno vienintelio interviu, rasto google, suprantu daug mokytojystės vidinių aksiomų: Mokytojas turi paleisti mokinį / baigus mokyklą mokiniui – „nelįsti į dūšią“ / nebūtinai atsakyti į laiškus / būti esamajame laike ir pan. Be to, sužinau, kad būti lietuvių kalbos mokytoja – tai niekada neturėti laiko sau, kitiems, savo artimo rato bičiuliams. Mokykla – tokia vieta, kuri literatūros mokytojus ypač išsunkia. Sužinau, kad mokiniai – parankūs perskaitytos knygos ar peržiūrėto spektaklio aptarimo dalyviai ir klausytojai. To tikrai nepadarysi su kaimyne iš trečiojo ar aštuntojo buto. Nujaučiu (o Mokytoja patvirtina), kad literatūra ne moko, o pateikia gyvenimų modelius. Skaitydamas kūrinius, turi būti kūrėjas. Tad nenuostabu, kad Vida rašo eilėraščius, sonetus, rašinius, knygas. Kaip pati prisipažįsta – tai savotiškas išprotėjimo būdas. Maga rašyti, tačiau perskaičius kūrinį / kūrinėlį po tam tikro laiko, jis pradeda kvepėti banalybe. Vadinasi, niekas nesikartoja, viskas kinta.
Dar kartą V. Miknevičienės (Gilbonės) noveles perskaitau šią vasarą. Tie eskizai – miniatiūros sugražina atgal į klasę. Mokytoja visuomet drąsi (sąmoningai nevartoju veiksmažodžio „buvo“). Labiausiai patikusi savybė – (savi)ironija. Ir knygose nebūtinai kalba tik apie dvasinę meilę… Tikrai nebijo, kad jos knygą skaitys esami ir buvę mokiniai. Laisvam mokytojui nėra ko prarasti: „Aliquando et insanire jucundum est“ („Kartais ir pakvailioti malonu“). Tekstas rašomas pirmuoju asmeniu, tačiau nedera tapatinti autoriaus su personažu. Tekstai koliažiniai – kažkas pamatyta / išjausta / patirta / išgyventa / prarasta… Mokytoja Vida ir knygose, ir klasėje išminties semiasi ne Žodynuose, o savo patirtyje. Tai jau pašaukimo aspektas! Ir prisipažįsta: „Visą gyvenimą miegojau po 4 val. – dirbant mokykloje kitaip neįmanoma“. Deja, toks gyvenimo būdas trumpina būvį.
Ten
Apie Mokytojos Vidos mirtį sužinojau iš Jos bičiulės Aldonos, netikėtai susitikus mano paauglystės parduotuvėje. Pasiteiravus, kaip Mokytoja, sužinojau – mirė 2019 sausio 6 dieną.
Mano ir mano Mokytojos paskutinis susitikimas buvo Salose (tarnystės vietoje iki atvykimo į Leliūnus): šv. Mišių metu išėjęs sakyti homilijos, akimis aptikau neįprastą dalyką – bažnyčios gale sėdėjo trys merginos / moterys. Pasijutau lyg kokiame egzamine: susiėmiau (ateik, Šventoji Dvasia), teologiškai pakalbėjau… Dalindamas Komuniją – išvydau Mokytoją Vidą, Jos drauges Aldoną ir Daivą… Dar kartą išgyvenau mokyklinio jaudulio patirtį. Jei būčiau iš anksto žinojęs apie jų apsilankymą Salų bažnyčioje, tai ir kablelius pamoksle būčiau susidėjęs, kad pauzės laiku atsirastų, ir kirčiavęs tvarkingai, ir įžanga / dėstymas / išvados būtų išryškėję… Tik nė kiek neabejoju – būčiau įprastai gavęs kuolą ir repliką, nuskambėjusią straipsnyje: „Tebuvo noras pasirodyti išmintingam“. O dabar – tiesiog… nuoširdu. Juk Mokytojas – mokykloje ir visur kitur BENDRAKELEIVIS. Prie kuklaus Mamos paruošto pietų stalo turėjome pačią pačiausią gyvenimo ir išminties pasidalinimo pamoką. Pasirodo, toji pamoka buvo paskutinė…
Vida palaidota netoli mano senelių kapo. Visuomet aplankau. Bet lankyti kapines tik tradicinių pažiūrų lietuviams svarbu: tikiu nemirtinga siela ir šėlsmu Amžinybėje. Nustojau sakyti „Amžinąjį Atilsį“, išeinančiajam linkiu „Apsčios Amžinybės“. Tai kur kas tiksliau ir teologiškai, ir labiau transcendentiška…
Eskizai
Neseniai sužinojau, kad Mokytoja rašė „Šiaurės Atėnams“. Ši leidinį visada miela užsiprenumeruoti – pasijunti pasaulio piliečiu. Tuose pačiuose „Atėnuose“ Birutė Pankūnaitė 2019 m. sausio 11 d. tekste „Gilbonė. In memoriam“ (http://www.satenai.lt/2019/01/11/gilbone-in-memoriam/) prisipažįsta, kad Vida palaidota šalia jos senelių. (Pasaulis pilnas panašių kryžkelių!). B. Pankūnaitė pastebi, kad Vidai „visada svarbi buvo kilmė iš provincijos – iš ten „plaukėjantys rugiai“ ir kiti gamtos vaizdiniai“ <…>.
Straipsniuose į laikraštį rašė apie viską – moterį, moterį ir vyrą, sovietinę praeitį, laisvos Lietuvos laikus, visada išlaikydama subtiliai ironišką, skeptišką toną, trumpais paprastais sakiniais. Nerašė tik po didelių sukrėtimų, netekčių – tuomet pasirinkdavo tylų gedėjimą, sielvartą, neafišuojamą ir sutramdytą.
„Esu sentimentali, neturiu humoro jausmo, tarnaitės, verslumo, įžūlumo ir visokių kitokių genų, padedančių pasiekti buities viršūnę, bet pasakotoja ir aš – ne tas pats asmuo. Neapsirikite“, – rašė ji, pristatydama savo 2006 m. išleistą apysakų knygelę „Moters eskizai“. Tik ne visai sakė tiesą, nes Vidos tekstai trykšta puikiu humoru. Juose galima atpažinti prototipus iš jos gyvenimo, situacijas ir realias vietoves… Viskas susipina su laisva fantazija.
Pasak B. Pankūnaitės, „Gilbonės kūryboje daug moters pasaulio. 2012 m. išleistoje jos tekstų knygelėje „Moterys mėgsta matuotis“ yra apsakymas „Tiltai“ apie Puziniškyje gyvenusią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir pas ją apsistojusią Žemaitę. Primenama, kad šios dvi asmenybės rašė dramas slapyvardžiu Dvi Moteri. Šios moterys buvo svarbios ir Gilbonei. Netoli jos gimtųjų vietų esančiame Puziniškio kaime buvo gimusi ir dvare savotišką Šiaurės Lietuvos kultūros centrą įkūrusi Bitė. Gilbonė rašo apie save kaip tiltą tarp kaimo ir laukuose ryškėjančios medžių alėjos, kuri veda į dvarą kaip į kitokios kultūros židinį. Nuo kaimo gonkelių ir pelargonijų prie „rūmų, klombų, fortepijono, paveikslo, knygos“. Šioje jos metaforoje daug šviesos siekio, moteriškos intuicijos, skirtos kūrybai.
Vida buvo labai kukli savo kūrybos atžvilgiu. Matyt, rašymas jai padėjo prasmingai gyventi dvasios ramybės laikotarpiais. Nepamirštamas jos skeptiškas požiūris į šiuolaikinės tikrovės grimasas, netikrus žmonių santykius. Į save pačią. Ji tikėjo Dievą. Tikėjo ne banaliai. Mokė tikėti be primityvaus ir tiesmuko Biblijos tiesų suvokimo, abstrakčiai. Su tokiu religijos matymu susidūriau vienintelį kartą“.
Prisipažinsiu – tai tiesa. Vidos tikėjimo suvokimas – esminis. Kas žino? Dievas įvairiai prabyla žmogui – ir žmogaus–Mokytojo lūpomis. Ir pakviečia – sekti JĮ.
In brevi. Drąsiai tariu: „Mokė mane MOKYTOJA Vida Dzinkutė-Miknevičienė (Gilbonė)“. Vietoje paskutinio sakinio priminimas: „Jai 2023 m. gruodžio 13-ąją būtų 70“. P. S. O dabar dar kartą pasimėgausiu „Šiaurės Atėnuose“ publikuotais išmintingais, šmaikščiais, saviironiškais Mokytojos Vidos tekstais. Tad paieškos langelyje jau renku žodį:„Gilbonė“… („Ex opere artifex cognoscitur“ – „Menininką iš kūrinio pažįstame!“).
