Aktualijos

Kur žaliuoja meškauogės

Vytautas Kazela

Didžiulė įtampa. Begalė darbų. Vakar visą valandą raminau dukrą, gyvenančią Vokietijoj. Pagalvojus apie rašymą ima pykinti. Pirmieji perdegimo simptomai. Dieną naktį galvoji, iš ko reikės sumokėti žmonėms atlyginimus. Juk dauguma jų – vieniši arba vieninteliai, gaunantys kažkokias pajamas šeimoje. Nuo tokių minčių galima išprotėti. Ir dar. Mums niekas nepadės. Žinau vieną patikrintą vaistą – kelionė. Nereikia niekur skristi – nei į pietus, nei į vakarus. Lietuvoje daug gražių atokių vietų. Daug pušynų. Ypač Dzūkijoje. Konsultuojuosi su artimaisiais, medikais, daug patyrusiais žmonėmis. Niekas nesako „ne“. Tik perspėja: saugokis žmonių. Naminiai ir laukiniai gyvūnai viruso neplatina… Ir neserga. Apsispręsta. Važiuoju. Nusprendžiu nestoti gyvenamose vietovėse. Tik miškuose. Kryptis? Druskininkai. Iš pradžių apskambinu visus pažįstamus. Jie patvirtina, kad mieste užsikrėtusių neužfiksuota.

Apžvalgos bokštas.

Pravažiuoju Merkinę, o paskui ir Merkį. Druskininkuose ramu. Šiek tiek primena praėjusio amžiaus devyniasdešimtuosius, kai kurortas patyrė nuosmukį. Kodėl pasirinkau savo pirmajai kelionei Čepkelių raistą? Todėl, kad du kartus bandžiau ten patekti ir vis nesėkmingai. (Antrąjį kartą Marcinkonyse sugedo automobilis ir teko pasitenkinti tik „Meškos šikna“. Taip vietiniai dzūkai vadina šalia Marcinkonių esantį raistą, panašų į Čepkelius, bet gerokai mažesnį. Raistą taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, jog šie nenuklystų toli į pelkę: „Žiūrėk, meškos šikna ten, už medžio!“ Tai nedidelė aukštapelkė. Jei pataikai per raisto augalų žydėjimą, vaizdas kerintis – pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai, sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių vainikai. Grįždami tada kažkaip pataikėm ant Gaidžio kopos – visai kaip prie jūros.

Tęsinį skaitykite 2020 03 28 „Utenyje“