Vytautas Kazela
Yra žmonių, su kuriais susitikęs pirmą kartą jautiesi lyg būtum pažįstamas daugybę metų. Su Kaziu Morkūnu esame pažįstami iš socialinių tinklų. Iš ten aš ir sužinojau apie gal vienintelį Lietuvoje Pintinių muziejų. Maždaug 40 kilometrų nuo Utenos, Sedeikių kaime, Andrioniškio seniūnijoje, Anykščių rajone, miškų apsuptyje, prie kelio Mikieriai–Andrioniškis, 1938 metais statytoje sodyboje vasaras leidžia tautinio paveldo meistrai Ligita ir Kazys Morkūnai. Čia jie iš karklo vytelių pina įvairius daiktus, prižiūri bites, rengia edukacijas. Šilta Didžiojo penktadienio popietė. Su šeimininkais sėdime lauke ir kalbamės.
„Sodybą pirkome prieš trisdešimt penkerius metus. Tada sodybos nebuvo madoj. Mokyklos, kurioje dirbau, direktorius tik pasukiojo pirštą prie smilkinio ir pasakė: „Durnas tu, Kazy. Nusipirktum kaip visi žmonės kolektyvinį sodą.“ Reikėjo iš valdžios leidimą gauti. Mes net turėjom pažadėti, kad jautį užauginsime. Čia kiek toliau yra Sondeckių ir Domarkų sodybos, jie leidimą pirkti net iš Ministrų tarybos turėjo gauti. Gal valdžia galvojo, kad tie menininkai tarp miškų kažkokia draudžiama veikla užsiims. Nekeitėme čia nieko, sakom, kaip buvo – tegu ir lieka. Mes su žmona Ligita abu ne tik pedagogai, bet ir tautinio paveldo meistrai pynėjai. Tautinio paveldo meistrų Lietuvoje yra ar tik ne 209, Ligitos pažymėjimo numeris gal 96, o mano 100-asis“, – pasakojo K. Morkūnas.
Tęsinį skaitykite 2023 04 29 „Utenyje“
