Genovaitė ŠNUROVA. Utenos kolegija nestokoja puikių specialistų, daug pasiekusių ir ant eilinio pasiekimų laiptelio netrypčiojančių dėstytojų.
Visų darbuotojų tikslas – nuolatinis tobulėjimas. Šį kartą norime plačiau papasakoti apie Utenos kolegijos Medicinos fakulteto dekanę Danguolę ŠAKALYTĘ.
Gerbiama dekane, norėčiau, kad pirmiausia papasakotumėte apie save: kur gimėte, mokėtės, kokia buvo vaikystės svajonė, kaip atsidūrėte Utenoje, jei esate ne uteniškė? Esu šio krašto žmogus. Gimiau ir vaikystę praleidau gretimame Molėtų rajone. 1985 m. mano tėveliai persikėlė gyventi į Uteną ir nuo 16 metų aš gyvenu Utenoje. Šeimoje, be manęs, dar yra brolis, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje. Kiek atsimenu save vaikystėje, labai norėjau gyventi prie ežero. Ši svajonė išsipildė, nes Utenoje įsikūrėme prie Vyžuonėlio ežero. Taigi galima sakyti, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau šiame mieste, ir tai yra mano jaunystės miestas – čia sukūriau savo šeimą, čia gimė ir užaugo mano sūnus ir dukra.
Kita mano gyvenimo svajonė buvo tapti anglų kalbos mokytoja, tačiau net pati nesuprantu, kodėl nutariau pasirinkti mediciną. Daugelį mano bendraklasių, mokytojų ir giminaičių ištiko šokas, nes vidurinę mokyklą baigiau sidarbo medaliu, o pasirinkau studijas medicinos mokykloje. Tačiau dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau ir, kad ir kaip beskambėtų keistai, slaugą studijavau net 12 metų. Pažintis su šia profesija prasidėjo 1987 m. Kauno P. Mažylio medicinos mokykloje. Baigusi šią mokyklą dvejus metus dirbau Kalniečių poliklinikoje apylinkės vaikų medicinos seserimi.
Vėliau grįžau į Uteną, sukūriau šeimą, auginau vaikus. 2000 m. įstojau į Utenos kolegijos slaugos studijų programą, kurią baigusi pradėjau dirbti Utenos kolegijoje ir tęsiau mokslus tuometiniame Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 2010-aisiais baigiau šio universiteto slaugos magistro studijas. Taigi, nors ir esu slaugytoja, bet vis dėlto pavyko įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir tapti mokytoja, tik šiek tiek „didesnių“ mokinių.
Be to, nuo praėjusių metų tikrąja šio žodžio prasme grįžau į pedagogiką, nes pradėjau studijas Edukologijos doktorantūroje M. Romerio universitete.
Labai norėčiau, kad papasakotumėte ir apie pasiekimus (lipimą karjeros laipteliais, parašytas knygas, darbus, kuriuos dirbote iki tapdama dekane).
Profesinė karjera mano, kaip profesionalios slaugytojos, prasidėjo 1989 m. dirbant apylinkės medicinos seserimi Kauno Kalniečių poliklinikos vaikų skyriuje. Tačiau patys ryškiausi profesinės karjeros prasme yra metai, susiję su Utenos kolegija. Kolegijoje pradėjau dirbti nuo 2003 m. Odontologinės priežiūros katedros (dabar – Slaugos ir burnos priežiūros katedra) administratore, o nuo 2010 m. iki paskyrimo dekane šios katedros vedėja. Atėjau į visiškai naują ir man nežinomą sritį. Tačiau galiu pasidžiaugti tuo, kad visą laiką mane supo daug labai nuoširdžių ir geranoriškų žmonių, su kuriais aš galėjau tobulėti ir kaip žmogus, ir kaip specialistas.
Katedroje pradėjome rengti įvairius projektus, susijusius su burnos priežiūra ir specialistų bazės modernizavimu. Kartu su komanda esu rengusi ir įgyvendinusi tris didelės apimties Europos Sąjungos struktūrinių fondų projektus.
2006–2008 m. vykdytas Europos socialinio fondo projektas „Šiuolaikiški vadovėliai odontologinės priežiūros specialistų rengimui Lietuvoje“, bendradarbiaujant su projekto partneriais – Vilniaus universitetu, Klaipėdos kolegija, Panevėžio kolegija, Šiaulių kolegija. Projekto įgyvendinimo metu parengti ir išleisti 5 vadovėliai bei vaizdinė medžiaga.
Tuo pačiu laikotarpiu buvo įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo projektas „Odontologinės priežiūros specialistų rengimo bazės modernizavimas“. Šio projekto rezultatai – nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. pradėta realizuoti nauja Burnos higienos programa; 2008 m. spalio 10 d. atidarytas modernizuotas Utenos kolegijos Burnos priežiūros specialistų mokymo centras.
Europos socialinio fondo projekto „Utenos kolegijos Dantų technologijos ir Odontologinės priežiūros studijų programų atnaujinimas jas pritaikant dėstyti užsieniečiams“ (2011–2013 m.) metu buvo atnaujintas studijų programų turinys ir reikalinga modernia įranga papildyta mokymo bazė.
Per 17 metų kartu su katedros dėstytojais ir studentais miesto visuomenei organizavome daug renginių, susijusių su burnos priežiūra ir pirmosios pagalbos įgūdžių mokymu: „Šypsena“, Pasaulinės burnos sveikatos dienos renginiai, spektaklis ,,Ėduoniukas ir Bakteriukas“, prevenciniai renginiai siekiant visuomenės saugumo ir kt. Įsijungėme į Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo veiklą, siekdami padėti skurdžiai gyvenantiems žmonėms neatlygintinai gauti odontologinės priežiūros paslaugas Utenos kolegijos Odontologijos kabinete.
Dėl visų šių projektų ir iniciatyvų turime modernų Burnos priežiūros specialistų rengimo centrą Utenos kolegijoje, bet neįkainojamas dalykas yra suburtas dėstytojų kolektyvas. Tai – tikri savo srities profesionalai, kuriais pagrįstai galiu didžiuotis.
Utenos kolegijoje mano iniciatyva nuo 2014 m. pradėjo veikti Slaugos simuliacinis mokymo centras. Pagrindinė paskata sukurti šį centrą buvo siekis pagerinti sveikatos priežiūros specialistų parengimo kokybę, kartu užtikrinant pacientų saugumą.
Nuo 2015 m. kartu su bendraminčių komanda pradėjome leisti mokslinį, recenzuojamą elektroninį žurnalą „Socialinė sveikata“. Tai buvo nemažas iššūkis, tačiau, kai dirba darni komanda, jokios kliūtys nebaisios ir nugalimos.
Viena arba su bendraautoriais esu parengusi ir publikavusi 22 straipsnius ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žurnaluose. Mano tyrinėjimų sritis susijusi su slaugos mokslu. 2017 m. publikuota mano parengta mokomoji knyga „Slaugos propedeutika“, skirta slaugos studentams, praktikams ir dėstytojams. Šis leidinys 2019 m. Utenos kolegijoje buvo nominuotas kaip geriausias metų leidinys.
Pastaraisiais metais labai domiuosi ir gilinuosi į įrodymais grįstos praktikos taikymą slaugytojų edukacijoje ir profesinėje veikloje. Mano disertacinis tyrimas susijęs būtent su įrodymais grįstos praktikos taikymu slaugytojų edukacijoje.
Ar nebijotumėte viešai pasakyti, kad dirbate svajonių darbą?
Tikrai nebijau pasakyti, kad tiek dėstytojo, tiek dekano darbas man yra svajonių darbas. Dėstytojui matyti spindinčias savo studentų akis, diskutuoti su jais – neįkainojamos akimirkos. Kiekviena paskaita – tai tarsi aktoriaus pasirodymas scenoje. Kaip aktoriui aplodismentai, taip dėstytojui studentų nuoširdūs žodžiai yra pats didžiausias atpildas už jo darbą. Dekano darbas nėra lengvas, tačiau dirbant su komanda jokie sunkumai nebaisūs.
Ko gyvenime niekada nebūna per daug?
Nuoširdaus ir atviro bendravimo. Mes paskendome technologijų pasaulyje ir dažnai pamirštame, kad šalia yra žmonės, laukiantys mūsų žodžių ir supratimo, o ne elektroninių laiškų ar žinutės telefonu. Niekada nebūna per daug buvimo su šeima. Visada laukiu akimirkų, kai į namus grįžta mano vaikai Tomas ir Gabija, kurie gyvena Kaune.
Ko Jums asmeniškai trūksta (jei trūksta) iki visiškos laimės?
Šis klausimas netgi privertė susimąstyti – galbūt sėkmingai užbaigti studijas ir parengti gerą disertaciją. Ir kaip kiekvienai mamai – matyti savo vaikus laimingus.
Fakulteto dekane, suprantama, tapote ne dėl gražių akių. Tai tik sėkmė ar kantraus darbo rezultatas?
Manyčiau, kad kantraus darbo pasekmė.
Diena be kompiuterio ir telefono. Kokia ji būtų?
Intriguojantis klausimas. Manau, ji būtų labai rami ir skirta tik sau. Labai mėgstu megzti, tai greičiausiai praleisčiau šią dieną su mezginiu rankose, besiklausydama Chris Norman dainų.
Sako, kad Dievas, sukūręs moterį, ilgai į ją žiūrėjo ir tarė: „Ai, nieko, pasidažys…“ Ar fakultete ruošiamos kosmetologės ir kitų studijų programų studentės išmoksta „ištaisyti Dievo klaidas“?
Į šį dviprasmišką klausimą atsakyčiau taip: nėra negražių žmonių, kiekvienas žmogus turi būti visų pirma gražus savo vidumi. Tačiau suprantamas kiekvieno siekis būti gražesniam, nei sukūrė Dievas. Drąsiai galiu atsakyti, kad ne tik kosmetologės moka ištaisyti klaidas, bet ir burnos higienistai, dantų technikai, kurie gali pagelbėti ir vyrams, ir moterims turėti gražią šypseną, bei kineziterapeutai, kurie sugrąžina judėjimo džiaugsmą, pagražina mūsų laikyseną.
Papasakokite apie mažas moteriškas paslaptis: kokie daiktai būtinai turi būti Jūsų rankinėje, ar laikotės duoto žodžio, ar tikite, kad komplimentai nuoširdūs?
Na, čia tikriausiai būsiu netipinė moteris. Mano rankinėje visada turi būti užrašų knygelė, rašiklis ir mažas medinis angeliukas, kuris yra mano talismanas.
Savo duoto žodžio visada laikausi, labai nemėgstu, kai žmogus nesilaiko jo. Kalbant apie komplimentus – priklauso nuo to, kas juos sako, manau, kad jie ne visada būna nuoširdūs. Patys nuoširdžiausi komplimentai, kuriais neabejoju, yra sakomi mano artimųjų.
Ko prisiekiate nebedaryti (arba, atvirkščiai – pradėti) nuo artimiausio pirmadienio?
Visada galvoju, kad nuo artimiausio pirmadienio susiplanuosiu darbus ir laikysiuosi šio grafiko, bet tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta tai padaryti.
O interviu norėčiau užbaigti Teodoro Ruzvelto sentencija: ,,Pasaulyje mums skirta tiek daug – tik reikia turėti akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti.“
Darykime, ką galime, priemonėmis, kurias turime, ir ten, kur esame.
