Vytautas Kazela
Išsakydamas savo nuomonę šį kartą gal ir nebūsiu populiarus. Tačiau aš ir nesiekiu populiarumo. Man šiuo metu norisi būti sąžiningam sau. Tiems, kurie įsitikinę, kad naujos kadencijos valdžia yra „geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvai“, šios apžvalgos geriau ir neskaityti. Aš, kaip ir kiekvienas iš jūsų, turiu savo nuomonę, o ji nebūtinai turi sutapti su kitų nuomone. Manau, visi sutiks, kad kritikuoti valdžią ne tik galima, bet ir reikia. Kritikavau prieš tai buvusius valdžioje, kritikuosiu ir naujuosius. Aišku, pasidžiaugdamas ir gerais sprendimais, gerais priimtais nutarimais ar įstatymais. Beje, šioje apžvalgoje nekalbėsiu apie naująją valdžia, nes jos dar nėra, o tik apie rinkimus laimėjusias ir pralaimėjusias partijas, apie naujosios valdančiosios daugumos bandymus formuoti valdžią. Gyvename labai sunkius laikus. Lietuviai kritiniais tautai laikotarpiais mokėjo susitelkti, suglausti pečius. Kas atsitiko dabar, kad, kai mums sunkiau, mes labiau pjaunamės?
Pradėti reikėtų nuo dirbtinio pliažo Lukiškių aikštėje, nes tai, kas dabar vyksta, yra Lukiškių aikštės smėlio dėžės tęsinys.
Pradėti šią apžvalgą reikėtų iš toliau. Pradėti reikėtų nuo dirbtinio pliažo Lukiškių aikštėje, nes tai, kas dabar vyksta, yra Lukiškių aikštės smėlio dėžės tęsinys. Tada mes visi spėliojome, kodėl taip pasielgė Remigijus Šimašius. Galbūt tai lėmė vaikystėje patirtos psichologinės traumos? Nė velnio. Tai buvo rinkimų kampanijos pradžia. Tie, kas konsultavo tik ką susikūrusią Laisvės partiją, buvo gerai išanalizavę, kas eina balsuoti ir už ką, o kas iš viso neina ir už nieką nebalsuoja. Buvo du keliai. Pirmasis – atsikovoti iš kažko rinkėjus, antrasis – atvesti į rinkimus tuos, kurie už nieką nebalsuoja. Pervilioti iš ko nors rinkėjus paprasčiausiai neužteko laiko ir galbūt idėjų. Nusitaikyta į nebalsuojančius. Ir ne į žalią jaunimą, o į 25–40 metų žmones. Ir pataikyta!
Visas tas tautos skaldymas į vienokias ar kitokias grupes, ypač bandant jas supriešinti, į geresnį gyvenimą neveda. Didžiąją dalį savo laiko skirdami tarpusavio kovoms mes taip ir liksime murkdytis pelkėje.
Štai neseniai kalbėjausi su klasės draugu. Sakau, kad mums dabar svarbiausia išgyventi, ir išgirstu mane sukrėtusį atsakymą: „Mums tai svarbiausia išgyventi, o jaunimas gyventi nori!“ Supratau, kad mes labai skirtingai suvokiame pasaulį ir vykstančius procesus, nors ir esame tos pačios kartos atstovai. Negalima skirstyti tautos į jaunus ir senus, į turtingus ir vargšus. Visas tas tautos skaldymas į vienokias ar kitokias grupes, ypač bandant jas supriešinti, į geresnį gyvenimą neveda. Didžiąją dalį savo laiko skirdami tarpusavio kovoms mes taip ir liksime murkdytis pelkėje. Jaunystė nėra kažkokia išskirtinė vertybė ar privilegija. Jaunimas tik turi daugiau laiko, kad padarytų daugiau gero savo tautai ir savo valstybei, ko nebeturime mes. Bet mes jau esame kažką padarę dėl savo tautos, dėl savo valstybės. O jie turi tik į juos dedamas viltis ir atsakomybę. Sakykite, ar tie aštuoniolikmečiai, trisdešimtmečiai, padėję savo galvas pokario pasipriešinimo kovose, nenorėjo gyventi? Dar ir kaip! Bet jie prisiėmė atsakomybę už tautos ateitį. Ir paaukojo savo gyvenimus. O jei tokia situacija būtų dabar? Sakytų: seniai, imkit automatus į rankas ir pirmyn, o mes norime gyventi! Jeigu taip yra, mūsų tautoje kažkas labai negerai. Į valdžią naujoji valdančioji dauguma ėjo žadėdama kitokią demokratiją. Deja, stebint Seimo vadovybės formavimą, neapleidžia jausmas, kad tai jau kažkur matyta. Na, ar sunku buvo susilaikyti nuo keršto bent jau pirmosiomis dienomis? Valstiečiai į Seimo pirmininkės pavaduotojus siūlė Aušrinę Norkienę. Seimas jos kandidatūros nepatvirtino. Ką būtų patvirtinę? Agnę Širinskienę? Irgi ne. Nes naujajai valdančiajai daugumai reikėjo Rimos Baškienės, kuri tarp valstiečių Seimo narių yra arčiausiai konservatorių. Bet, nors tu ir esi nugalėtojas, tvarkytis kitoje partijoje niekas neleis. Ak, neleis? Tada neduosime nieko, nors panašaus atvejo per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį dar nebuvo. O štai nusipirkti Darbo partijos paramą už Seimo pirmininkės pavaduotojo postą – gudrus konservatorių partijos žingsnis, suteikiantis jiems didesnę manevro laisvę ir apribojantis Laisvės partijos ambicijas.
Bet, nors tu ir esi nugalėtojas, tvarkytis kitoje partijoje niekas neleis. Ak, neleis? Tada neduosime nieko, nors panašaus atvejo per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį dar nebuvo.
Noras atimti iš opozicijos Audito komiteto pirmininko postą pribaigė LVŽS pirmininko kantrybę. Jis nusprendė padėti Seimo nario mandatą. Valdantieji turėtų džiaugtis, kad iš Seimo traukiasi jų priešas numeris 1. Tačiau šis pasitraukimas atkreipia Lietuvos ir Europos visuomenės dėmesį į negerus procesus, prasidėjusius Lietuvoje. Ir dar. Šis žingsnis atriša R. Karbauskiui rankas didesnei valdančiosios daugumos kritikai ir stiprios opozicijos sukūrimui. Žinant R. Karbauskio atkaklumą ir užsispyrimą, jam tai gali ir pavykti. Be to, tai jam leis stiprinti ir pačią partiją, nors tai šiuo metu ir sunku, tačiau po kiekvieno valdančiųjų kluptelėjimo ši užduotis taps vis lengvesnė. Žiūrint į tai, kas vyksta valdžioje, labai primena smėlio dėžės žaidimus, kai nepasidalijama kastuvėliais, kibirėliais ir mašinytėmis. Viską kuriam laikai būtų galima iškęsti, jei ne vienas bjaurus dalykas – pandemija.
Žiūrint į tai, kas vyksta valdžioje, labai primena smėlio dėžės žaidimus, kai nepasidalijama kastuvėliais, kibirėliais ir mašinytėmis.
Laikas, kai virusu kasdien apsikrečia daugiau nei du tūkstančiai žmonių, kai ligoninės perpildytos ir jau netrukus nebus kur guldyti ligonių, kai beprasmė mirtis šienauja Lietuvos žmones, šitie smėlio dėžės žaidimai atrodo labai nežmoniškai. Ir kaip čia dabar neprisiminsi buvusiai Vyriausybei mestų kaltinimų, kad neva pavėlavo imtis griežtesnių priemonių dėl koronaviruso, o pagrindinė priežastis buvo būtent rinkimai. Dabar padėtis dar blogesnė, o visi elgiasi tarsi nieko net nebūtų. Aū, prezidente! Aū, būsimoji premjere! Visi tikėjosi, kad, išaušus porinkiminiam rytui, virusas savaime išnyks. Bet neišnyko. Ar pažadas daryti kitaip reiškia nedaryti nieko?
Visi tikėjosi, kad, išaušus porinkiminiam rytui, virusas savaime išnyks. Bet neišnyko. Ar pažadas daryti kitaip reiškia nedaryti nieko?
Ir dar. Viruso protrūkis Seime. Ar žmonės, kuriems taikomi griežti reikalavimai, matydami, kad pati valdžia jų nepaiso, patikės ja? Iš esmės lyg ir nieko baisaus: patvirtino Seimas liberalę Viktoriją Čmilytę-Nielsen Seimo pirmininke (už ją net valstiečiai balsavo), susirinko artimi draugai ir suvalgė torčiuką. Padarius testą paaiškėjo, kad koronavirusu serga Jonas Varkalys, Viktoras Pranckietis ir pati Seimo pirmininkė. Bet Seimo posėdžiai nebuvo nutraukti. Kaip tai atrodo iš šalies? Prastai. Kaip prastai atrodo ir kai kurių Seimo narių tatuiruočių demonstravimas. Na, gal aš jau per senas, kad suprasčiau… Nemačiau aš nė vieno smetoninės Lietuvos politinio veikėjo su tatuiruotėmis. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad tatu sovietmečiu atėjo iš kalėjimų ir armijos.
Nemačiau aš nė vieno smetoninės Lietuvos politinio veikėjo su tatuiruotėmis. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad tatu sovietmečiu atėjo iš kalėjimų ir armijos.
Šią savaitę jau turėsime premjerę. Prezidentas teiks, o Seimas patvirtins Ingridą Šimonytę. Peržiūrėjau ir galimų ministrų sąrašą. Geriausiai atrodo TS-LKD deleguoti ministrai. Apie kitus to negalėčiau pasakyti. Valdančiųjų galvos skausmas, kad net 11 jiems priklausančių Seimo narių bus ir ministrais. Kaip reikės juos surinkti vykstant principiniams balsavimams? Juolab iš Liberalų sąjūdžio frakcijos pasitraukus Kęstučiui Glaveckui. Tikėtis, kad pasitraukus R. Karbauskiui vieni valstiečiai pereis pas konservatorius, o kiti pas socialdemokratus, nematau pagrindo. Taip galėtų atsitikti, jei į frakciją neateitų buvęs premjeras Saulius Skvernelis. O tai stiprus, galintis vienyti ir vesti lyderis. Be to, nejaugi valstiečiai nesupras, kad jiems opozicijoje tereikia kantriai išbūti ketverius metus, ir vėl jie sugrįš į valdžią. Kantrybės jiems galima pasimokyti kad ir iš konservatorių, kurie tiek metų sėdėjo opozicijoje, bet savo triumfo valandos sulaukė. Manau, kad konservatoriams reikėtų daugiau nerimauti. Gabrielius Landsbergis išeina į užsienio reikalų ministrus ir nebegalės visa apimtimi vadovauti partijai. Jei šią naštą prisiims I. Šimonytė – viskas bus gerai. O kas bus, jei neprisiims? Žiūrint į ateitį, manau, kad ji save mato prezidentės poste, todėl jai tapti partijos pirmininke yra nenaudinga. Geriausias variantas, jei konservatoriams būtų užtekę mandatų, G. Landsbergis – Seimo pirmininkas, I. Šimonytė – premjerė. Deja, neužteko…
Taip galėtų atsitikti, jei į frakciją neateitų buvęs premjeras Saulius Skvernelis. O tai stiprus, galintis vienyti ir vesti lyderis. Be to, nejaugi valstiečiai nesupras, kad jiems opozicijoje tereikia kantriai išbūti ketverius metus, ir vėl jie sugrįš į valdžią.
Rinkimus valstiečiai pralaimėjo ne dėl padarytų ar nepadarytų darbų. Niekas taip nesirūpino žmonėmis kaip buvusi Vyriausybė, bet niekas taip nesiekė visko reguliuoti. Štai dėl šito noro viską reguliuoti ir dėl draudimų ji ir pralaimėjo rinkimus. Nieko čia nepadarysi, bet rinkėjai Lietuvoje visada blaškėsi iš vienos į kitą pusę. Todėl valstybės laivas ir plaukė pakrypęs tai ant kairio, tai ant dešinio šono, o taip plaukiantis laivas niekada neatplauks į gerovės valstybės uostą.
Rinkimus valstiečiai pralaimėjo ne dėl padarytų ar nepadarytų darbų. Niekas taip nesirūpino žmonėmis kaip buvusi Vyriausybė, bet niekas taip nesiekė visko reguliuoti. Štai dėl šito noro viską reguliuoti ir dėl draudimų ji ir pralaimėjo rinkimus.
Lietuviai visada garsėjo originaliomis idėjomis. Prisiminkime Artūro Zuoko ketinimus pirkti salą. Viena įdomiausių ir originaliausių XX a. pradžios Lietuvos asmenybių – Kazimieras Pakštas. Ši asmenybė XX a. pradžioje jau buvo apkeliavusi didžiąją dalį pasaulio, intensyviai dirbo mokslinį darbą (nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus), tačiau labiausiai išgarsėjo savo „atsarginės Lietuvos“ idėja, t. y. perkelti Lietuvą į… Madagaskarą. Turiu vieną tokią idėją ir aš. Ne, aš nesiūlau Lietuvos perkelti kur nors kitur. Man ir čia gerai. Aš siūlau paleisti Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą. Už sutaupytus pinigus nusamdyti Vokietijoje ar Šveicarijoje Lietuvai administraciją. Manau, 15–20 žmonių puikiai su tuo susitvarkytų.
