Rasa MILERYTĖ
Negalia nėra kliūtis gyventi visavertį gyvenimą, o kuo dažniau viešajame gyvenime matome negalią turinčius žmones, tuo labiau patys augame, didėja supratimas apie negalią ir tolerancija. Deja, kaip pastebi Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė, vis dar ne visi negalią turintys žmonės drįsta išeiti į viešumą. Taip yra ne dėl asmeninių jų savybių, o dėl požiūrio, kurį demonstruoja aplinkiniai. „Neįgalius žmones žeidžia tai, kad sveikieji juos laiko tarsi vaikais ir elgiasi su jais kaip su nenormaliais ar išskirtiniais“, – sako S. Ragaišytė.
Sandra, daug metų vadovauji Utenos rajono neįgaliųjų draugijai, iš labai arti matai žmonių, turinčių negalią, problemas, skaudulius ir visuomenės požiūrį į negalias. Pirmiausia norėčiau paklausti, tavo vertinimu, ar pastaraisiais metais požiūris keičiasi, ar daugėja tolerancijos?
Utenos rajono neįgaliųjų draugijoje dirbu nei daug, nei mažai – septinti metai. Kuo daugiau kalbame apie save, tuo labiau esame pastebimi, taip mažėja socialinė atskirtis. Didėja neįgaliųjų integracija, motyvacija judėti pirmyn. Ypatingai neįgaliais naujai tapusiems. Galimybių sudarymas neįgaliems žmonėms dalyvauti visuomenės gyvenime bei turėti lygias teises su visais abejonių nekelia. Tačiau reali neįgaliųjų padėtis Lietuvoje nėra gera ne vien dėl ekonominių sunkumų. Didesnioji visuomenės dalis vis dar žiūri į asmenis su negalia (ypač su proto negalia) kaip į turinčius gyventi ir dirbti atskirai.
Tęsinį skaitykite 2022 05 11 „Utenyje“
