Genovaitė Šnurova
Vos tik per televiziją buvo parodytas reportažas apie tai, kad buvusiam Lietuvos policijos generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui persodinta donoro širdis, kad buvęs pareigūnas jaučiasi gerai ir kad sėkmingos operacijos diena prilygsta antrajam gimtadieniui, sulaukiau net keleto telefono skambučių.
Skambino pažįstami ir nepažįstami žmonės – recipientai, kurių krūtinėje plaka svetimo žmogaus širdis, ir tie, kurie turėjo priimti patį sunkiausią sprendimą gyvenime – paaukoti savo artimojo organus. Skambino, norėdami išlieti per ilgus metus susikaupusias emocijas. Suprantama, kai išsikalbi, palengvėja…
Jų mintys labai panašios: vieni norėtų susipažinti su artimaisiais to žmogaus, kurio organai jam persodinti, kiti nori, galima sakyti, to paties, tik atvirkščiai – susipažinti su žmogumi, kuriam skaudi jų artimojo netektis padovanojo gyvenimą. Gaila, kad mūsuose tokie įstatymai, įpareigojantys slėpti informaciją, tad nėra jokių galimybių ne tik susipažinti, bet ir sužinoti, ką jaučia žmogus, kurio krūtinėje plaka svetima širdis.
Pirmiausia paskambino moteris ir, galima sakyti, netramdydama raudos pasakojo, kad prieš keletą metų donoro širdis buvo persodinta jos dukrai. Ne tik naują širdį gavusioji, bet ir visi giminaičiai jaučia begalinę padėką mirusiojo artimiesiems, tačiau džiaugsmą pritemdo nežinomybė.
Tęsinį skaitykite 2022 06 04 „Utenyje“