Rasa MILERYTĖ. Mindaugas (vardas pakeistas) kasdien keliasi šeštą valandą ir, kaip ir daugelis, pamažu ruošiasi dienai: geria kavą, pusryčiauja, pasižiūri „Labą rytą“, pavedžioja šunį. Tuomet keliauja į darbą. Baigus darbą diena bėga taip, kaip ir daugeliui iš mūsų – poilsis, laisvalaikis su draugais, augintiniui skiriamas laikas, buitis. Mindaugo gyvenimas niekuo neišskirtinis. Bet šiandien jis jau kitoks. Atsikratęs priklausomybės nuo lošimų vyras sako gyvenimą tarsi pradėjęs iš naujo, o priklausomybei gydyti skirta terapija padėjo susikurti tvirtesnį pamatą po kojomis.
Prasidėjo kaip linksmas žaidimas
Mindaugas pamena, kad lošimai jo gyvenime atsirado prieš gerą dešimtmetį kaip nekalta pramoga. Keli bičiuliai, sporto entuziastai, kartu stebėjo rungtynes ir nusprendė kirsti lažybų, kurie sportininkai pasirodys geriausiai. Vieno vakaro pramoga draugams patiko, tad ėmė dažnėti. Augo ir statomos sumos. „Visgi, palyginus su vėlesniais lošimais, tos sumos buvo juokingai mažos“, – sako Mindaugas.
Greitai vyrai sugalvojo, kad būtų įdomu dalyvauti ne tarpusavio, bet lažybų punkto lažybose. Patiko. Laimėjimai, nors sumos nedidelės, kėlė euforiją, o pralaimėjimai provokavo azartą. Mindaugo bičiuliams ši pramoga greitai nusibodo, bet Mindaugas įsitraukdavo vis labiau. „Tam, kad statymas būtų sėkmingas, reikėdavo domėtis rungtynių rezultatais, žinoti visas komandas, jų žaidėjus. Tai atimdavo daug laiko. Ir kažkuriuo momentu nepamačiau, kad peržengiu nematomą pavojaus liniją, už kurios lošimas man jau ne pramoga, o priklausomybė“, – savo istorija dalijasi pašnekovas.
Buvęs lošėjas juokauja, kad izoliacija jo gyvenime atsirado dar gerokai iki pandemijos: „Išnyko pasivaikščiojimai gamtoje, laisvalaikis su draugais, visi pomėgiai buvo kažkur nustumti. Atsirado visiška izoliacija.“ Mindaugo teigimu, lošimas užvaldė visą jo sąmonę.
Dar vienas dalykas, kurį pakeitė priklausomybė, – Mindaugo gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Iki tol vyras tryško gera nuotaika, mokėjo džiaugtis smulkmenomis, o įklimpęs į lošimus pasidarė piktas, nervingas, priekabus. Tą matė ir artimiausi draugai, bet nesuprato, kas vyksta.
Troško kaskart iš naujo išgyventi euforiją
Mindaugui, priešingai nei daugeliui lošėjų, pasisekė: vyras bent jau neprasiskolino. Stebisi, kad kažkaip pavykdavo nestatyti daugiau, nei turėdavo. Dažniausiai statydavo tik išloštus pinigus. Tad priklausomybė nepakenkė jo finansinei gerovei. „Lošimo „kolegos“ anoniminių lošėjų susitikimuose pasakoja, kad iš pradžių į lošimus žiūrėdavo kaip į lengvą būdą papildomai užsidirbti. Man taip niekada nebuvo. Žinoma, laimėjimai džiugino, bet niekada negalvojau, kad tai būdas biudžetui papildyti, ir neapgaudinėjau savęs, kad išlošiu tam tikrą sumą ir sustosiu. Man buvo svarbu laimėti, tai sukeldavo labai gerą jausmą, euforiją. Trokšdavau tą pojūtį pakartoti, todėl statydavau vėl“, – sako pašnekovas.
Mindaugas lošė maždaug pusantrų metų, o apie tai, kad turi priklausomybę, suprato tada, kai lošimui pasiskolino pinigų iš draugo. „Esu planuojantis žmogus, mėgstu žinoti, kokios didesnės išlaidos artimiausiu metu laukia, o skolintis, kiek pamenu, anksčiau niekada nėra tekę. Nors mano finansinė padėtis visada buvo ganėtinai gera, vienu metu susiklostė, kad, pastatęs daugiau nei įprasta, pritrūkau pinigų. Kaip tik pralaimėjau. Vėl laukė įdomios rungtynės, tad pasiskolinau kelis šimtus eurų iš draugo. Pasiskolinau ir tada perliejo supratimas: ką aš darau, ar tikrai vis dar tik pramogauju?“ – pamena iš lošimų liūno ištrūkęs vyras.
Priklausomybės užuomazgos – vaikystėje
Mindaugas pasakoja, kad anksčiau yra susidūręs su priklausomybe, – tiesa, priklausomas buvo ne pats, o jo artimas žmogus. Pašnekovas matė, kaip priklausomybė pakeičia žmogų: „Mano brolis buvo priklausomas nuo alkoholio. Ši priklausomybė jį pakeitė neatpažįstamai, o iš jos ištrūkti buvo sunku. Tą akimirką, kai suvokiau, kad ir aš esu priklausomas, tik ne nuo alkoholio, o nuo lošimų, supratau ir tai, kad reikia nedelsiant sustoti, nes kuo giliau įklimpsiu, tuo bus sunkiau su viskuo tvarkytis.“
Iš tos ankstesnės patirties vyras jau žinojo, kad geriausia kreiptis ne į bet kuriuos, o būtent į priklausomybių ligų psichologus. Taip pat žinojo ir apie Priklausomybių ligų centrą, kur su tokia problema susidūrę žmonės gauna visapusę pagalbą. Vyras svarsto, kad jokia priklausomybė neatsiranda šiaip sau, dirva jai paruošta būna iš anksčiau. Mindaugui toji dirva – vaikystė šalia nuo alkoholio priklausomo tėvo.
„Terapijos metu supratau, kad ši priklausomybė buvo padarinys to, kokioje aplinkoje augau. To, kad vaikystėje trūko meilės, kankino nuolatinė baimė. Matydamas šeimoje netinkamą elgesio modelį, atsiradusį dėl priklausomybės, ir pats nesąmoningai perėmiau tam tikrus dalykus, jei tiksliau, tai polinkį į priklausomybę. Man pačiam buvo didelis atradimas, kad polinkis į priklausomybę mezgėsi jau paauglystėje, – mėgdavau žaisti kompiuterinius žaidimus. Jie natūraliai pasitraukė iš gyvenimo, kai pradėjau gyventi savarankiškai ir tam nebebuvo laiko. Kalbėdamas su psichologe supratau, kad mano polinkis žaisti tuos žaidimus nebuvo įprastas, reakcijos į laimėjimą ir pralaimėjimą, tai, kiek laiko ir jėgų tam skirdavau, rodė, kad formuojasi priklausomybė“, – kalba ilgą terapijos kursą perėjęs vyras.
Nuolatinis budėjimo režimas
Šiandien Mindaugui 34-eri ir jis jau daug metų nelošia, bet sako suprantantis: net ir tai, jog per terapijos seansus įgijo daug naudingų žinių, kaip dirbti su savimi, kaip pastebėti priklausomybės požymius ir jai atsispirti, negali šimtu procentų garantuoti, kad vėl neįpuls į priklausomybės liūną.
„Ta riba tarp „valdau save“ ir „nebegaliu savęs valdyti“ labai siaura. Šiandien jaučiuosi visiškai tvirtai, bet žinau, kad priklausomybė yra labai klastinga, – ji gali prasiveržti kritinėmis gyvenimo akimirkomis. Tai nėra liga, nuo kurios visiškai išgyjama. Kaip yra ligų, nuo kurių nuolat reikia vartoti vaistus, taip ir priklausomi žmonės turi nuolat save stebėti ir stengtis tvirtėti, kad, jei ateis ta nelemta akimirka, galėtų save sustabdyti. Nuolatinis budėjimo režimas – garantas, kad praeitis negrįš“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Taip pat pašnekovas įsitikinęs: „Būna, jog žmonės, su tuo nesusidūrę, kalba, kad supranta, kad užjaučia, net dalija patarimus, ką turėčiau daryti, kad priklausomybė neatsinaujintų. Suprantu, kad tiems žmonėms rūpiu, kad jie nori padėti, bet netikiu, kad visko nepatyrę savo kailiu gali iš tiesų suprasti, ką reiškia būti priklausomam. Tu gali prisiskaityti istorijų, specialistų komentarų, gali tikrai daug suprasti ir išgyventi empatiškai, bet visos tavo žinios teorinės. Niekas kitas taip gerai nesupras priklausomų žmonių, kaip kiti priklausomi žmonės.“
Todėl Mindaugas stengiasi bent du kartus per mėnesį dalyvauti anoniminių lošėjų susitikimuose.
O koks yra šiandieninis Mindaugo gyvenimas? Sako, kad puikus. Vyras ir vėl leidžia laiką su draugais, užsiima mėgstamais dalykais ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. „Mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų. Nėra nei geresnis, nei blogesnis. Aiškiai sau įsivardijau, kad turiu priklausomybę, ir gyvenu toliau. Ir esu laimingas“, – baigdamas pokalbį sako Mindaugas.
