Genovaitė ŠNUROVA
Utenos meno mokykla – išskirtinė. Nei jos Muzikos, nei Dailės skyriuose iki pietų nebūna jokio moksleiviško klegesio, jaunatviško juoko, draugiškų pasistumdymų, neskamba muzika. Žodžiu, būna taip tylu, kad menkiausią krebždesį išgirstum. Užtat viskas pasikeičia po pietų: kai tik nutyla šurmulys bendrojo lavinimo mokyklose, prasideda čia. Suprantama, eidami J. Basanavičiaus gatvės atkarpėle pro Dailės skyrių galite nė nepajausti, kad čia gyvenime labai praversiančių žinių semiasi būsimieji dailininkai (o jie dirba, galima sakyti, tyliai), užtat Maironio gatvės atkarpėlėje Muzikos skyriaus nepastebėti neįmanoma: pro atvirus langus liejasi skirtingais instrumentais atliekamos trankios ir svajingos melodijos. Klausantis jų aišku, kad štai šioje klasėje groja (tiksliau, mokosi groti) pirmokėlis, o štai anoje – jau muzikos mokslus bebaigiantis… Visoms ugdymo įstaigoms pandemijos laikotarpis buvo labai sunkus. Pereita prie nuotolinio mokymosi. O ar nuotolinis mokymasis buvo įmanomas Utenos meno mokykloje? Apie karantino laikotarpio sunkumus ir šiandieną kalbėjomės su Utenos meno mokyklos direktoriumi Arūnu KATINU.
„Taip, dveji nuotolinio mokymosi metai buvo pridarę problemų, – sakė direktorius, – bet su viskuo kažkaip susitvarkėme. Sunku buvo ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams. Reikėjo labai skubiai perprasti naujas technologijas. Ypač sunku buvo dainininkams, kai kuriems instrumentalistams. Dailininkai irgi dirbo nuotoliniu būdu: jiems buvo siunčiamos užduotys, jie jas atlikdavo, fotografuodavo ir atsiųsdavo atgal. Bet ne visi turėjo gerus fotoaparatus, ne visiems pavyko išgauti spalvas, suderinti apšvietimą.
Tesinį skaitykite 2022 0702 „Utenyje“
