Rasa MILERYTĖ
Liepos 27 d. ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai grįžo namo. Kaip ir pernai, ekspedicija vyko į Kazachstaną, nes Rusija antrus metus iš eilės atsisakė išduoti vizas kelionei į Sibirą. Kazachstane ekspedicijos dalyviai tvarkė tremtinių ir politinių kalinių kapus, bendravo su čia gyvenančiais lietuvių palikuoniais. Tarp šešiolikos ekspedicijos dalyvių – ir uteniškė Monika Kaškauskaitė. Ji mielai sutiko papasakoti apie nuveiktus darbus ir pasidalyti įspūdžiais.
Kas jus pastūmėjo dalyvauti ekspedicijoje „Misija Sibiras?
Didžioji motyvatorė buvo mano močiutė, kurią 1948 metais per didžiausią masinį trėmimą išvežė į Krasnojarsko kraštą. Paskatino ir ankstesnių ekspedicijų dalyvių įkvepiantys pasakojimai. Šiemet jau trečią kartą mėginau patekti į „Misija Sibiras“, visus tris kartus buvau pakviesta į bandomąjį žygį, o šiemet pagaliau pavyko išvykti ir į ekspediciją.
Kaip vyksta bandomasis žygis?
Tai yra fizinis ir psichologinis išbandymas. Nešam sunkias kuprines, kurios sveria daugiau nei dešimt kilogramų,
einam per miškus ir brūzgynus, brendam per upes, niekad neinam tiesiu keliu. Maršrutas toks, kad būtų kuo sunkiau. Žygis vyksta dvi dienas, nakvojam palapinėse, anksti ryte keliamės ir vėl žygiuojam.
Šiemet ekspedicijos dalyvio anketą užpildė tūkstantis žmonių, į bandomąjį žygį buvo pakviesta aštuoniasdešimt.
Ar po šių fizinių sunkumų nedingo noras važiuoti į ekspediciją?
Bent jau man tikrai nedingo. Žinoma, tikrai labai pavargstam, bet aš neturiu problemų su fiziniu krūviu, sportuoju, tad man tai nebuvo neįveikiamas iššūkis.
Kokius tikslus išsikėlėte išvykdami į Kazachstaną ir kaip sekėsi juos įgyvendinti?
Buvo svarbu surasti kuo daugiau lietuvių kapų. Taip pat turėjome įvykdyti keletą prašymų. Vienas jų – surasti lietuvio politinio tremtinio Jurgio Dirvonskio dukros Nijolės Dirvonksytės kapą. Ji buvo palaidota Kazachstane prieš septyniasdešimt metų būdama tik aštuonių mėnesių, J. Dirvonskis pats jai išliejo paminklą. Kapą surasti pavyko, paskambinom tam žmogui, jis labai apsidžiaugė.
Kitas prašymas – Karabase, kur buvo tremtinių ir politinių kalinių išskirstymo po lagerius punktas, pastatyti kryžių, kurį padovanojo buvęs tremtinys. Kryžius buvo surenkamas, kiekvienas vežėmės po gabalėlį savo kuprinėse, nes jis svėrė keturiasdešimt kilogramų. Prostornaja kaime turėjom surasti Ferdinando Vaitiekūno tėčio kapą, deja, nepavyko – kapinės, kur jis palaidotas, jau beveik sunykusios. Kazachstane savo rankomis pastatėme du koplytstulpius. Iš viso aplankėm aštuoniolika kapinių, sutvarkėm šimtą trisdešimt lietuvių kapų.
Kapinės Kazachstane panašios į mūsiškes?
Kazachstano kapinės labai skiriasi nuo lietuviškų. Atrodo, įeini į mišką, į brūzgynus, o ten – kapai. Pas mus kapai išdėlioti tvarkingomis eilėmis, o ten – kapas prie kapo, tvora prie tvoros, kartais netgi vienas kapas jungiasi su kitu ir neįmanoma pereiti. Viskas apaugę žolėm, ten nėra tradicijos tvarkyti mirusių artimųjų kapus. Galbūt todėl, kad Kazachstane labai dideli atstumai, taigi sudėtinga aplankyti amžinojo poilsio vietas. Įdomus dalykas, kurį ten pastebėjom ir kurio nėra Lietuvoje, – tai, kad beveik prie kiekvieno kapo stovi stalas, suolai, matėm paliktų indų, netgi gėrimų, maisto likučių.
Kokiomis sąlygomis gyveno ištremtieji į Kazachstaną?
Ten beveik nebuvo tremtinių, į Kazachstaną daugiausiai buvo vežami politiniai kaliniai. Sąlygos labai griežtos. Politiniai kaliniai gaudavo mažiau maisto, mažiau vandens, jeigu nusikalsdavo, būdavo uždaromi į karcerį, juos kankindavo, versdavo prisipažinti dėl nusikaltimų, kurių nepadarė, ir paklusti valdžiai.
Tikriausiai ekspedicijos metu susitikote su vietiniais gyventojais?
Bendravome su lietuvių politinių kalinių palikuoniais. Dauguma jų rusakalbiai, nemoka lietuvių kalbos. Kai nuvykom į jau minėtą Prostornaja kaimelį, vietiniai mumis labai susidomėjo. Gyventojų ten nedaug, susitikti su mumis atvyko net seniūnas. Ten mus supažindino su seniausiu kaimo gyventoju, kuris dar prisiminė, kad Kazachstane buvo kalinami sovietų valdžiai neįtikę asmenys. Jis mums parodė lagerio likučius, papasakojo, kaip viskas čia atrodė tais laikais, kaip gyveno politiniai kaliniai.
Ar ten gyvenantys lietuvių palikuonys nesvajoja aplankyti Lietuvos, galbūt net apsigyventi čia?
Susipažinome su Dmitrijumi Rugiu, kurio seneliai buvo lietuviai. Jis pasakojo buvęs Lietuvoje, bendravęs su čia gyvenančiais giminaičiais, taigi ryšys nutrūko. Sakė, kad galbūt norėtų dar kada apsilankyti, tačiau širdyje jis yra kazachas ir savo gimtinės nepaliktų, nes viską čia susikūrė savo rankomis. Jis – fotografas, fotografuoja Kazachstano žurnalui „National geographic“. Vietiniai žino apie savo lietuviškas šaknis, tačiau savo gyvenimą jau kuria Kazachstane.
Su kokiomis emocijomis grįžote namo?
Emocijos jau po truputį atslūgsta, bet kai grįžom, jaučiausi kitokia, tik dar nežinau kuo, reikia daugiau laiko, kad tai suprasčiau. Tikriausiai grįžau brandesnė. Dabar Lietuva, jos žmonės man atrodo dar gražesni. Tapau dar didesne patriote.
Anksčiau savęs klausdavau, ar dabar lietuviai yra vieningi? Karo metais sunkumai suvienydavo, o kaip yra dabar? Kai išvykom į ekspediciją, atsidūriau palaikančioje komandoje, kai padarėm tiek darbų, supratau, kad mes tikrai esam vieningi, stiprūs, kovojantys ir mylintys savo šalį.
Ekspedicijos „Misija Sibiras“ archyvo nuotr.
