2022 m. vasario 15–balandžio 9 d. Utenos kraštotyros muziejuje – dailininko
Prano Griušio tapybos darbų paroda „Istorijos“.
Ar yra geresnė proga nei dabar, tarp valstybei ir kiekvienam iš mūsų svarbių datų, apsilankyti muziejuje ir galbūt iš naujo, o galbūt – pirmą kartą patirti krašto kultūros paveldo ir šiandienos vertybių spalvas, skonius ir kvapus, dar pagardintus ir profesionalios tapybos prieskoniais?
Jei parodos plakatas jums primena istorijos vadovėlio, o dar geriau – pasaulio atlaso viršelį, džiaugiamės! Nes iš dalies kaip tik to ir siekėme. Kelionė po P. Griušio tapybos parodą „Istorijos“ galbūt bus netikėta, paini ir sudėtinga, bet, tikimės – įtrauki, patraukli ir naudinga dėl patirčių ir atradimų.
Dailininkas P. Griušys dirba ir kuria Kaune, į kurį atvyko gyventi po 1976–1982 m. tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje, toliau – VDA) baigtų studijų, įgijęs tapytojo bei pedagogo specialybę. Nuo 1982 m. P. Griušys dirba VDA Kauno dailės fakultete, dėsto akvarelę ir veda baigiamuosius darbus Tapybos katedros bakalaurantams ir magistrantams. Profesorius. Nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1988 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininko kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kiti muziejai, įstaigos bei privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
P. Griušys 2002 m. yra gavęs Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendiją, iš viso surengęs beveik dvi dešimtis personalinių parodų bei dalyvavęs daugiau nei 40-yje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2000 m. P. Griušys apdovanotas Kaune rengtos parodos „Geriausias 1999 metų kūrinys“ žiūrovų premija už kūrinį „Vienas iš mūsų“, 2003 m. pelnė parodos „Geriausias 2002 metų kūrinys“ žiūrovų simpatijas, taip pat ir 2009 m. sulaukė parodos „Geriausias 2008 metų kūrinys“ žiūrovų premijos už kūrinį „Žirgo žvilgsnis“. 2014 m. P. Griušio darbas „Klaipėdos kraštas. 1923“ gavo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir VDU Menų fakulteto ekspertų komisijos nominaciją „Už naujai permąstytą patriotizmą“ parodoje „Geriausias 2013 metų kūrinys“.
Kad P. Griušio kūryba mėgstama ir vertinama publikos, patvirtina ir 2015 m. parodoje „Geriausias 2014-ųjų metų kūrinys“ pelnytas populiariausio autoriaus, išrinkto žiūrovų, vardas už darbą „Jų ieško policija“ bei 2019 m. parodoje „Geriausias 2018-ųjų metų kūrinys“ laimėtas pagrindinis prizas (P. Griušys – vėl žiūrovų išrinktas populiariausiu autoriumi) už kūrinį „Ką daryti?“
Menotyrininkai pastebi, kad P. Griušio tapyboje visuomet gausu humoro ir intrigos citatų. Iš esmės tapytojas yra ištikimas postmodernistinei fotorealizmo ar (siur)realizimo kryptims. Tačiau visuomet, bet kuriame darbe, net jeigu jis atrodo lengvai perprantamas lyg fotografiškai tiksli mus supančios aplinkos kopija, yra kokia nors mįslė, kurią turėtume įminti. Jeigu jums atrodys, kad viską greitai supratote, sugrįžkite prie paveikslo dar kartą ir atidžiai apžiūrėkite visas detales.
Tada peržvelkite savo prisiminimus, emocijas, vaizdinius, iškylančius iš atminties, dar kartą pabandykite suprasti arba tiesiog pajusti, ką paveiksle „paslėpė“ autorius. Nes joks saldainio popieriukas ir jokia dviračio detalė nėra atsitiktinis daiktas P. Griušio tapybos pasaulyje. Tas skvarbus ir pastabus menininko žvilgsnis, skenuojantis mus supančią aplinką, ir meistro rankos valdomas teptukas sukuria ištisas istorijas, slypinčias kiekvienoje drobėje. Verta pastebėti, kad paveikslų kuriamose istorijose dažnai yra ir individualaus žmogaus likimo, žmonijos istorijos, valstybės politikai ar tam tikro miesto gyvenimui reikšmingų faktų interpretacijų.
Autorius subtiliai domisi viskuo, jautriai, o kartais su humoru ar net ironija reaguoja į jį supančią aplinką, analizuoja istorijos faktus, juos interpretuoja iš šiandienos perspektyvų ir neretai taip gimsta netikėtos (iš pirmo žvilgsnio) kompozicijos. Jos kartais atrodo lyg „iš ten“ (tarsi senas laiškas ar istorinė nuotrauka) ir lyg „iš čia“ (nes atpažįstame savo dabartinės aplinkos detales) vienu metu. Šis dualus konfūzas iš pradžių gali gluminti, bet vėliau įtraukia lyg spėlionė, žaidimas, labirintas, kai nežinia, ko norisi labiau – ar kad kuo greičiau išsispręstų, baigtųsi ir būtų galima „iš čia“ ištrūkti, ar kaip tik priešingai – kad tęstųsi ir tęstųsi, ir dar ilgam būtų galima likti „ten“.
Išties, šie paveikslai – tarsi išmintingo pasakotojo kuriamos istorijos, kurių klausytis nepavargstame. Tik šiuo atveju istorijos – vaizduose. O jų pasakotojas – kaunietis tapytojas, puikus pedagogas, charizmatiška asmenybė, gyvenimo, žmogaus, miesto, detalių tyrinėtojas P. Griušys.
Ateikite patirti šių istorijų ir jūs. Utenos kraštotyros muziejus jums paruošė pakankamą (pa)tyrimų aikštelę subtiliems ieškojimams. Tikime, kad norėsite sugrįžti!
Jovita Nalevaikienė, menotyrininkė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė
