Vytautas Kazela
Praeitos savaitės antradienį suskambo telefonas. Skambinusi moteris prisistatė esanti Strazdakalnio kaimo gyventoja. Keista, pagalvojau, visą rajoną per savo darbo metus išvažinėjau, o kaimo su tokiu gražiu pavadinimu net girdėjęs nebuvau. Bet susijaudinusi moteris ne apie kaimo pavadinimą norėjo kalbėt: „Šaukiamės jūsų pagalbos. Atvažiuokit čia, netoli Vilniaus plento, devintame kilometre į kairę kylant į kalną, iš karto už žvėrių aptvaro, yra keliukas į kaimą. Pamatysit, ką greideriuodami iš mūsų vienintelio privažiavimo kelio padarė!“
Buvo jau po darbo valandų, todėl sutarėme, kad atvažiuosiu trečiadienį iš paties ryto. Moteris smulkiai išaiškina, kaip jų kaimą rasti. Trečiadienį, šiek tiek po devintos, aš jau riedu Strazdakalnio kaimo keliuku. Iš pradžių nieko baisaus – matosi, kad traktoriaus važiuota, bet kad geideriuota, nepasakyčiau. Vienur kitur grybštelta, kai kur greiderio peilis net žemės nesiekęs, panašu – koks buvo keliukas, toks ir liko.
O štai ir pirmoji sodyba. Prie jos ant suoliuko sėdi dvi moterys. Pamačiusios mano automobilį pakyla ir eina artyn. Sveikinamės. Viena iš jų ir sako: „Nedidelis mūsų kaimas, tik šešios sodybos. Visų mašinas pažįstam. Svetimos čia retai pravažiuoja.“ Susipažįstame: sodybos šeimininkė Danutė Martinkėnienė ir to paties kaimo gyventoja Ramutė Pinkevičienė.
Tęsinį skaitykite 2023 05 10 „Utenyje“
