Rasa MILERYTĖ
Tomas Burkauskas – tik laikinas svečias Utenoje. Vilniuje gimęs ir augęs vyras kol kas apsistojo pas čia įsikūrusius tėvus, bet jo planuose – grįžimas į sostinę, kur ketina sutelkti dėmesį į mokytojo arba dėstytojo darbą. 36-erių vyras dvejus su puse metų dėstė etiką mokykloje ir sako, kad tai – nepaprastai įdomi patirtis. „Mokykloje pasijutau laisvesnis kaip žmogus“, – sako filosofijos magistro laipsnį įgijęs Tomas ir svarsto, jog šiuolaikinėje mokykloje nebeužtenka mokiniui suteikti žinių. Tarp mokytojo ir mokinio turi vykti atviras dialogas, grįstas pasitikėjimu ir lygiateisiškumu, įsitikinęs T. Burkauskas.
Studijavai filosofiją. Toks nepraktiškas ir nepopuliarus dalykas. Kas pastūmėjo šių studijų link?
Filosofija susidomėjau dar paauglystėje, kai perskaičiau Senekos knygą „Laiškai Lucilijui“. Ji sudomino būtent nepraktiniu požiūriu į gyvenimą. Tai labai pamokanti knyga ir net psichologiškai lengviau jautiesi, ją perskaitęs. Tačiau baigęs mokyklą iškart nestojau į filosofiją. Pasirinkau kultūros istorijos studijas. Jos manęs nesudomino, todėl nusprendžiau, kad reikia mesti. Gyvenimas, kaip sakoma, vienas, tad reikia daryti tai, kas tau patinka. Tuomet įstojau į filosofiją. Studijuodamas labai daug skaičiau, šiuo metu skaitau mažiau, bet vėl ketinu grįžti prie filosofinės literatūros. Kodėl apskritai filosofija mane patraukė? Juk daugelio žmonių ji nesudomina. Labiausiai mano suinteresuotumą remia egzistenciniai klausimai apie prasmę, mirtį, gėrį. Netgi kažkoks sąžiningumo ir sąžinės pradas yra viduje ir norisi to gėrio siekti, gyventi sąžiningiau ir padaryti kažką gero.
Tęsinį skaitykite 2020 01 29 „Utenyje“
