Aktualijos

Lenkija: pabrangęs maistas ir lietuviškos salos

Pradžioje apie tai, kas labiausiai rūpi visiems: verta ar neverta važiuoti apsipirkti į Lenkiją? Noriu iš karto pasakyti, kaip Lenkijoje buvo prieš metus ar dar anksčiau, kai nuvažiuodavai į arčiausiai sienos esančią Biedrionką, apsipirkdavai, o sugrįžęs pasiklodavai čekius ant stalo ir aiškiai pamatydavai, kad sutaupei 25– 30 procentų nei pirkdamas Lietuvoje. Tik tas, kuris gerai išsinagrinėjo Lenkijos prekybos centrų akcinius kainų katalogus susirašęs prekių sąrašą, kur ir kiek pirks, gali sutaupyti. Tokiam žiopliui, kaip aš, Lenkijoje kainos pasirodė vos ne tokios pat kaip Lietuvoje. Pažiūrėjau kiaulienos sprandinės kainą ir paskaičiavau, kad ji kainuoja 6 eurus už kilogramą. Kitą dieną sugrįžęs į Uteną Maximoje su nuolaida tokią pat sprandinę pirkau už 3,99 euro. Tiesa, vyrų „prekės“ Lenkijoje pigesnės. Cigarečių pakelis kainuoja maždaug 0,8–1 euru pigiau. Dar daugiau galima sutaupyti perkant alkoholinius gėrimus. Apie kainas Lenkijoje iš manęs tik tiek. Norint parašyti išsamų straipsnį reikėtų parduotuvėse praleisti visą dieną, o aš tiek laiko neturiu, nes esu suplanavęs Lenkijoje aplankyti dar pora kur kas įdomesnių objektų.

Netoli Punsko yra Ožkinių kaimas, kuriame Lenkijos lietuvis Petras Lukoševičius atkūrė prūsų ir jotvingių istorinę gyvenvietę. Gyvenvietę jis įkūrė nusipirkęs žemės sklypą etninėse lietuvių žemėse. Tėviškė kitoje Punsko pusėje. Save jis vadina dzūku. Sako, kad tik eidamas į mokyklą lenkiškai pramokęs. Dabar lenkų kalbą jau moka gerai. Jei gyveni toje šalyje, privalai išmokti. Statybas Petras pradėjo prieš ketvirtį amžiaus. O aš čia lankausi gal jau ketvirtą kartą. P. Lukoševičiaus verslas – prekyba atsarginėmis automobilių ir traktorių detalėmis. Visi iš verslo gaunami pinigai bent jau anksčiau buvo investuojami į gyvenvietės statybas. Atvažiuoju ir randu užrakintus vartus. Ne bėda. Yra nurodytas telefonas. Skambinu. Atsiliepia pats šeimininkas. Sako, netrukus ateis ir atidarys vartus. Ateina apsirengęs darbiniais drabužiais. Pasilabiname. Sakau, kad lankausi jau ne pirmą kartą. Paskutinį kartą, sakau, buvau su Poezijos pavasariu. Atsimena tik tą poetų grupę iš Lietuvos. Nei vardų, nei pavardžių. O lankėmės tada mes trise: aš, Vytautas V. Landsbergis ir dabar jau šviesios atminties Mykolas Karčiauskas bei Punske gyvenantis rašytojas Sigitas Birgelis. Ir kur ten dabar prisimins. Turistai čia autobusais važiuoja iš Lenkijos, Lietuvos. Anksčiau ir iš Gudijos (Baltarusijos). Bilietai nebrangūs. Tik 4 eurai. Bet bilietą į ranką įspraudžia. Duoda lapą su nurodytu maršrutu. Pataria žiūrėti ženklų. Sako, pats prie būsimo restorano statybos darbuojasi. Kai restoranas bus, čia bus galima paragauti autentiškų jotvingių ir prūsų patiekalų.

5 hektaro plote sukurta istorinė gyvenvietė, kurios medinė architektūra atspindi prūsų, vakarų aisčių senovę ir nukelia net į laikus iki trylikto amžiaus. Jotvingių-prūsų gyvenvietė yra savotiškas sugrįžimas į Prūsiją – Jotvą. Medinė pilis pastatyta pelkėje, aplink ją už pylimo tyvuliuoja kanalas. Priepilis, mediniai stebėjimo bokšteliai, alkas, daugybė medinių namukų ir netgi autentiškas partizanų bunkeris. Tiek rastiniuose nameliuose, tiek partizanų bunkeryje galima ir apsinakvoti. Bet čia jokių patogumų. Čia nakvojantis tarsi nugrimzta į kelių šimtų senumo praeitį ir priartėja prie gamtos. Petras Lukoševičius mėgsta studijuoti senąją istoriją. Šia tema verslininkas gali kalbėti valandų valandas. Tomis žiniomis jis rėmėsi pats projektuodamas prūsų- jotvingių gyvenvietę. Žinomas yra ir baltų dėmių, kurias reikėjo užpildyti pasitelkus fantaziją. Gal ir ne viskas čia taip kaip buvo senovėje, bet nėra su kuo palyginti.

Etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje gyvenantis Petras Lukoševičius – didelis patriotas, laikantis save paskutiniu prūsų. Važiuodamas galvojau, kad pasimokyti patriotiškumo ir meilės savo žemei mes galėtume iš Lenkijos lietuvių. Ir toli važiuoti nereikės. Tik iki Punsko.

Keliasdešimt kilometrų nuo Punsko, Šiaurės Lenkijoje Romintos girios pakraštyje, virš Bendziankos upelio stūkso du milžinai-statiniai –  40 metrų aukščio ir 180 metrų ilgio. Prieš šimtą metų pastatyti pagal Senovės Romos akviaduko pavyzdį, arkiniai betoniniai tiltai traukia keliautojus pasigrožėti šiais romantiškais technikos ir architektūros paminklais.  

Šiaurinis Stančikų tiltas pastatytas 1912–1914 m., darbai nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pietinis tiltas pastatytas 1923–1924 m. Abu tiltai pastatyti pagal Senovės Romos akveduko prie Pont du Gard pavyzdį. Tiltus projektavo vokiečių inžinieriai. Manoma, kad jie pastatyti betoną klojant be armatūros.

Kalno papėdėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kitoje kelio pusėje įrenginėjama nauja stovėjimo aikštelė – tikriausiai autobusams. Vadinasi srautas žmonių yra didžiulis. Atvežti neįgalų sunkiai vaikštantį žmogų galima beveik iki tilto – ten yra nedidelė aikštelė. Anksčiau aplink tiltą buvo valstybinė žemė, o dabar privatinė nuosavybė. Šeimininkai ne tik tvarko teritoriją, bet ir pardavinėja bilietus. Bet kaina su protu – 2 eurai žmogui, vaikams ir neįgaliesiems gal apie pusantro euro. Abu tiltai, nors statyti prieš 100 metų, atrodo kaip nauji. Pasivaikščiojimas tiltais pritrenkiantis. Įsivaizduokite, kad einate medžių viršūnėmis.

Vytautas Kaziela