Aktualijos

Kalvis Eugenijus

Vytautas Kazela

Tik iš tolimos vaikystės prisimenu kaimo kalvę. Mus, vaikus, ji traukė nesuprantama jėga. Galėdavom valandų valandas stovėti ir žiūrėti, kaip žaižaruoja žaizdras, kaip iš po kalvio kūjo trykšta kibirkštys. Paprastai kalviai būdavo lėti, geraširdžiai žmonės – leisdavo ir mums kalvio plaktuku pamojuoti. Paskui tai, ką nukaldavome, įkišdavo į tamsų vandenį ir kvatodavo: „Žiūrėk, kas išėjo… Šnipštas!“

Utenos rajone nebeliko kalvių. Net tautodailininkų parodose dalyvauja tik vienas kitas. Bene garsiausias Utenos kalvis dar neseniai buvo Osvaldas Šumskus. Jaunas buvo vyras, o jau nebėra. Gražiai ir švariai dirbo. Eugenijaus Vanagicko kalviškus darbus pirmą kartą pamačiau šių metų respublikinėje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje Molėtuose. Pamačiau ir panorau parašyti. Šiaip ne taip gavau meistro telefono numerį. Paskambinau ir paploninęs liežuvį pabandžiau įsiprašyti į svečius. Įsiprašiau, bet ne taip ir paprastai. Galvojau, kad dirba kur nors garaže Utenoje. Pasirodo, ne. Gyvena ir dirba Draničėnuose. Sako: „Važiuosi vieškeliu ir pamatysi akmeninį namą su kreiva tvora. Visai prie kelio. Ten mane ir rasi.“ O aš viso rajono kelius ir šunkelius išvažinėjęs ir akmeninį namą jau seniau buvau įsidėmėjęs. Randu lengvai. Pamatęs sustojusį automobilį manęs pasitikti išeina ir pats Eugenijus. Vedasi į trobą prie jaukiai besikūrenančios krosnies. Kalba pasisuka apie namus. Klausiu, ar šitie namai jo tėviškė. „Ne. Pirkau. Kai Nepriklausomybė tik prasidėjo. Ilgai važinėjom, ilgai ieškojom. Namų valda – vienas hektaras. Pastatai labai išsimėtę. Ten, už kelio, pirtis ir kluonas. Turiu dviejų kambarių butą Aukštakalny. Kol dirbau ir į namus pareidavau tik pernakvoti, viskas buvo gerai. Ir čia rečiau atvažiuodavau. Paskui, kai išeini į pensiją, mieste iš proto išeiti gali. O čia bent po medžiu pasėdi ir tai lengviau pasidaro. Nekokia čia buvo gryčiutė. Negaliu sakyti, kad visai apleista buvo – mėšlo krūvą kieme radau. Apatiniai vainikai buvo supuvę. Pakeičiau, suremontavau. Mano gyvenimui užteks. O šitą akmeninę dalį pats pastačiau. Nežinau, dėl ko ir kam…

Tęsinį skaitykite 2022 01 29 „Utenyje“