Vytautas Kazela
Visi jau žinote mano silpnybę dvarams. Kai manęs klausia, kodėl aš vis po dvarus bastausi, atsakau, kad ieškau savojo dvaro. O iš tikrųjų galbūt tai yra noras prisiliesti prie tautos šaknų, pajausti iš gilumų srūvančią stiprybę. Kelionė į Daukšiagirio dvarą Prienų rajone nebuvo planuota. Seniai ieškojau mūsų klimatui tinkančių persikų sodinukų. Radau netoli Prienų. Sakysite, ko trenktis iki Prienų, jei persikų sodinukų kiekviename turguje pilna. Žinau. Dažniausiai lenkiškų, kurie šaltesnės Šiaurės rytų Lietuvos žiemos neištveria. Pats išbandžiau. Žinau. Auginau ir vienokius, ir kitokius. Vieni neatlaikydavo pirmosios žiemos, kiti ir kelias žiemas ištverdavo, ir vaisių būdavo, kad net šakos lūždavo. Bet pabaiga visada tokia pati – šaltesnės žiemos neatlaikydavo. Iš anksto susiskambinau su medelyno savininku. Puikus vyras. Sako: „Mano pagrindinis verslas – spygliuočiai, o persikus mano senelis skiepijo ir aš jo atminimui skiepiju. Atsparūs jie šalčiams, netgi skersvėjų nebijo. Į ką skiepiju? Į mandžiūrinius persikus. Jei skiepiji į slyvą – skonis pasikeičia. Vieną klaidą daro lietuviai – jie gaili persikus genėti. Jei negenėsit ir bus labai daug vaisių, jie išraus persiką iš šaknų. Jūs nieko nepastebėsite, o medelis nudžius.“ Susitariame susitikti 14 valandą, nes nuo ryto jis prekiauja turguje.
Tęsinį skaitykite 2022 05 07 „Utenyje“
