Genovaitė Šnurova
Kažkas iš mano pažįstamų teigė, kad dabar yra žmonių susvetimėjimo metas. Visi užsidarę savo kiemuose, dažnas savo sodybą apsitvėręs tvora ir dar su užrakinamais varteliais, o jei jų ir nėra, bendravimas vis tiek nevyksta, nes „sielos užrakintos“. Sako, netgi į pasisveikinimus gatvėje prasilenkiant ne kiekvienas atsako. Retas kuris pats pasidžiaugia ir dar kitiems papasakoja apie kaimyno sėkmę, apie sąžiningai pelnytą karjeros šuolį ar talentą. Užtat jei kas nors kaimynui ar bet kokiam kitam žmogui nepasisekė, atsitiko kažkas nemalonaus – žinos visi. Išpasakos su smulkmenomis (kartais dar pagražintomis), o ir nuo savęs dar vieną kitą komentarą pridės. Taip yra ir nieko čia nepadarysi.
Užtat kai Vyžuonų miestelio gyventoja Galina Zazajeva užsuko į redakciją, norėdama papasakoti apie labai gerus kaimynus, su kuriais daug metų bendrauja, kartu švenčia įvairias šventes, vieni pas kitus atskuba nelaimės atveju, šiek tiek nustebau. Iš darbo laikraštyje praktikos žinau, kad tokie atvejai – labai reti.
Sunkiai serganti moteris negailėjo gerų žodžių kaimynams Otilijai ir Sauliui Šližiams, Janinai Jauniškienei, Danutei ir Henrikui Stankevičiams, Janinai Juozelskienei ir kitiems.
Gal savaitei praėjus po Galinos viešnagės redakcijoje, išsiruošiau į Vyžuonas. Labai norėjau pamatyti tuos kaimynus. Taip atsitiko, kad išvažiavau neperspėjusi Galinos, todėl nebuvau tikra, ar ją rasiu namuose. Laimei, radau. Ir ne tik ją, bet ir jos vyrą Vladimirą, kurį žmona įvardijo kaip rūpestingiausią žmogų, ją labai užjaučiantį, pavaduojantį netgi smulkmenose, nes, pasak jos, tik dėl vyro rūpestingumo ji stoiškai galynėjasi su liga.
Tęsinį skaitykite 2020 08 08 „Utenyje“
