Genovaitė ŠNUROVA. Ne tik Utenos pradinės, pagrindinės mokyklos, gimnazijos mokymosi procesą vykdo nuotoliniu būdu. Tą patį daro ir Utenos kolegija – vienintelė aukštoji mokykla Utenos regione.
Apie tai, kaip sekasi dirbti nuotoliniu būdu, papasakojo Utenos kolegijos nuotolinio mokymo centro vadovė dr. Jūratė URBONIENĖ.
Karantino laikotarpiu prie nuotolinio mokymo perėjo aukštosios ir bendrojo lavinimo mokyklos, kitos švietimo ir ugdymo įstaigos. O kada apskritai šis būdas pradėtas taikyti mokymo procese ir kaip jis suprantamas šiandien?
Rašytiniuose šaltiniuose nuotolinio mokymo užuomazgos aptinkamos dar 1728 m., kai žurnale „Boston Gazette“ buvo paskelbtas korespondencijos mokymosi kursas „Teacher of the new method of Short Hand“ ir Caleb Phillipps pasiūlė mokytis bet kurioje šalies vietoje esantiems studentams kas savaitę keičiantis laiškais.
Taigi, pirmosios nuotolinio mokymo technologijos – laiškų rašymas. Vėliau 1840 m. Sir Isaac Pitman pasiūlė to paties Short Hand metodo mokymosi kursą, kai studentai užduotis gaudavo užrašytas atvirutėse ir turėdavo atsiųsti atsakymus laiškais bei vėliau gaudavo grįžtamąjį ryšį apie jų atliktą užduotį. Taip, atsiranda mokymo proceso inovacija – grįžtamasis ryšys.
Dar vėliau Londono universitetas pradeda siūlyti korespondencijos kursus ir 1858 m. Charles Dickens karalienės Viktorijos užsakymu pasiūlė galimybę mažiau pasiturintiems gyventojams įgyti aukštąjį išsilavinimą studijuojant išorinę programą, t. y. buvo atvertas vadinamasis liaudies universitetas. Londono universitetas tampa pirmuoju universitetu, siūlančiu nuotolinio mokymosi laipsnius besimokantiesiems. Nuotoliniu būdu besimokančiųjų daugėja, vėliau šis mokymo medelis pradedamas kopijuoti ir atsiranda vis daugiau naujų atvirųjų universitetų – JAV (1892, 1906), Afrikoje (1918), Kanadoje (1970),Vokietijoje (1974) ir kt. (Tęsinys 2020 05 09 laikraštyje)
