„…….su saule kelkis, įdienojus nudirbk savo darbus, o vakare padėkok Dievui už palaimintą dieną ir eik ilsėtis.
Laikas nelaukia – įsidėmėk, kad minutė po minutės yra valanda, o valanda po valandos – amžinybė.
Jei šią mažą gudrybę suprasi, tada nereikės graužtis dėl žemėje prarasto Rojaus…“ (Algirdas Indrašius).
2024 m. vasario 19 d. į Anapusybę iškeliavo mūsų visų gerbiamas ir mylimas kraštietis, dailininkas Algirdas Indrašius.
Algirdas Indrašius gimė 1937 03 02 Vyžuonose. 1966 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1966–70 m. dirbo Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1970 m. gyveno Utenoje, nuo 1998 m. gyveno Vyžuonose. Sukūrė tapybos, akvarelės, metalo plastikos (pano Gyvybės medis Utenos centrinėje ligoninėje), grafikos kūrinių (ciklas Lietuva – baimės ir vilties vizija 1963–65 m.), tarp jų – ekslibrisų (Popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų); ąžuolinių dekoratyvinių (Utenoje, Vyžuonose) ir paminklinių (Jūžintų, Utenos kapinėse) skulptūrų. Surengė 12 individualių parodų Lietuvoje (Vilniuje 1991 m., skirta Sausio tryliktajai atminti) ir Lenkijoje (1993 m.), dalyvavo daugiau kaip 50 tarptautinių parodų. Sodyboje Vyžuonose dailininkas įsteigė kūrybos darbų galeriją-muziejų. Algirdas didelę savo namų dalį paskyrė ekslibrisų ir kamerinės savo sukurtos liaudiškų formų skulptūros ekspozicijai. Kieme rikiuojasi monumentali medinė skulptūra – spalvingi koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės, akcentai su prasmingais dekoratyviniais įrašais. Dingusioms lietuvių gentims atminti sodyboje sukurtas „Bočių takas”, kraštiečių rašytojų B. Radzevičiaus ir A. Masionio garbei įrengta literatūrinė ekslibrisų ekspozicija, 2000 metais pastatyti Lietuvos tūkstantmečio kryžius ir du koplytstulpiai. Pagrindinio krikščionybės akcento Vyžuonų miestelyje – Šv. Jurgio bažnyčios 600 metų jubiliejaus proga dailininkas savo sodyboje pastatė namelį skulptūrai „Paskutinis pagonės gimdymas”, koplytėlę „Kristus Nazarietis”, pietą „Marija aprauda savo sūnų”. Dailininko Algirdo Indrašiaus kūrybinė potencija, atvirumas ir sukurtas menas į sodybą Vyžuonose traukdavo meno gerbėjus, svečius, turistus.
„ Kai ilgesys išskris su paukščiais, aš Jums paliksiu čia į praeitį duris atvertas“. (Algirdas Indrašius „Širdies balsas“, 2013 m.)
Requiem et Lux, tešvies amžinybės Tėviškės dangus Jums, mielas mūsų visų Algirdai. Ir tebus tai pasididžiavimo Jumis ženklas Lietuvai, Utenos ir Vyžuonų kraštui, šeimai, artimiesiems, draugams bei menininkų bendruomenei.
