Atsiverčiu Antano Gasperaičio antrąjį poezijos rinkinį „Drevėje Dievulis budi“. Jau pirmajame eilėraštyje poetas dėkoja savo kaimui, kad išmokė tyro vargo, skyrė jam beržų grožį, medaus skonį, vėjo ošimą. Kaimas jam ant pečių uždėjo linų marškonį, skyrė darbą, davė duonos ir Viešpaties malonę…
„Saugok tad, žmogau, šią šlovę,
kol ugnis – būties varžovė –
viską pelenais pavers“, – taip ištaria poetas eilėraščio pabaigoje. Gimęs, augęs ir tebegyvenąs gražiame Juodiškių vienkiemyje, Antanas spalio 12 d. švenčia savo 90-ąjį gimtadienį.
Pasitikdami jo garbingą jubiliejų, mes, buvę bendraklasiai – kaimo vaikai – Boleslovas Jauniškis ir šių eilučių dėliotojas – ilgokai tarėmės, kaip pasveikinti Antaną šios šventės proga. Kaip buvę spaudos darbuotojai sutarėme pasikalbėti su Antanu per spaudą. Mūsų norus maloniai sutiko patenkinti „Utenio“ žurnalistai.
Tęsinį skaitykite 2021 10 13 „Utenyje“