Genovaitė ŠNUROVA
Sakau atvirai – gal teks keisti gyvenamąją vietą, nes kito varianto kol kas nematau. Viskas dėl Jeronimo. Jis tapo nebevaldomas: ateina bet kada (jis įsitikinęs, jog jam neprivaloma derinti su manimi vizitų laiko), kalba bet ką, net nesiteikia paklausti, ar jo vizitai pageidaujami ir ar apskritai aš noriu jį matyti. Žodžiu, dėl šito amžinojo oponento neturiu ramybės, galima sakyti, nei dieną, nei vėlų vakarą, nei ankstyvą rytą. Laimei, bent jau kol kas naktį neateina, bet ką gali žinoti, ar visada taip bus: šaus kokia netikėta mintis į galvą ar jo nuomonė atrodys tokia svarbi, tai jokių „palauk“ nebus. Jau, manau, senokai supratote, kad šis mano svečias – nesuvaldomų emocijų žmogus.
Taip buvo ir šį kartą. Dar miegojau, kažką malonaus sapnavau ir labai nenorėjau iš to sapno pabusti. Ir tą minutę, kai vaizdiniai sapne jau artėjo prie kulminacijos, staiga išgirdau intensyviai spaudžiamo durų skambučio garsą ir nekantrų beldimą į duris. Atrodė, kad už durų stovintis žmogus viena ranka spaudžia skambutį, o kita, kumštį suspaudęs, beldžia. Arba už durų stovi du žmonės. Pramerkiau akis – už lango dar visiškai tamsu, o laikrodis rodė vos 15 minučių po 5-os. Šokau iš lovos kaip bičių spiečiaus sugelta, mat pagalvojau, kad kažkam atsitiko didelė nelaimė. Drebančiomis rankomis sugraibiau durų raktą (kai skubi, taigi visada nesiseka), atrakinau, o už durų ką pamačiau? Manau, supratote – Jeronimą! Gerai, kad po ranka nepasitaikė joks sunkesnis daiktas, o tai nežinau, kuo šitoks ankstyvas oponento vizitas būtų pasibaigęs…
Tęsinį skaitykite 2021 10 13 „Utenyje“
