Vytautas Kazela
Neseniai kalbėjausi su žurnalistu, gamtos fotografu, patyrusiu grybautoju Romu Sadausku-Kvietkevičium. Tikrinis dzūkas, tarp kitko, sakė, kad į mišką eina ištisus metus ir be grybų negrįžta. Sakė mėgstantis su žmona ką nors pikantiško iš grybų pasigaminti.
Aš grybauju trumpiau. Nuo gegužės iki lapkričio. Ir tokių egzotiškų grybų kaip geltonpintė nevalgau, nors ir pažįstu. Šį pavasarį gražių geltonpinčių mačiau keliaudamas Šavašos pažintiniu taku. Daug kas šį grybą, augantį ne tik miške, bet ir parke, yra matę: ne vien dėl jo ryškios geltonos, oranžinės spalvos – pastebimas ir dėl dydžio, tiksliau, tikros vaisiakūnių kupetos. Teko šį grybą matyti ant medžių ir Krašuonos parke Utenoje. Vaisiakūniai tarsi čerpės glaudžiai prilipę vienas prie kito, ir ši kupeta neretai kopia medžio kamienu aukštyn. Bet labai mažai kas težino, kad šis įspūdingas grybas yra valgomas. Pradeda augti jau pavasarį, dažnesnis vasarą, kartais galima rasti ir rudenį. Mėgsta šiltus drėgnus orus, ypač jei jie nusistovi ilgėliau. Šis kempininis, bet minkštas ir sultingas grybas auga dažniau ant ąžuolų, gluosnių, retesnis ant kitų medžių. Medis turi būti nebejaunas ir genėtinai storas, tada vaisiakūniai įsitaiso pažeistose kamieno vietose. Sankaupos ilgis gali būti net apie vieną metrą. Iš vienos kupetos galima pripjauti net iki 40 kilogramų. Trama geltona, malonaus kvapo ir rūgštoko skonio. Renkami tik jauni vaisiakūniai, nes seni būna jau pablyškę, balsvi, praradę sultingumą.
Tęsinį skaitykite 2020 11 04 „Utenyje“
