Vytautas Kazela
Jau net užsieniečiai kalbėdami apie lietuvišką keramiką taria leliūniškio Vytauto Valiušio pavardę, žino jo vardo keramikos muziejų. Šis keramikų dinastijos atstovas pasiekė tokių meistriškumo ir kūrybos aukštumų, kad, atrodo, jau nebegalima nieko geriau.
Lijana Šatavičiūtė sako, kad V. Valiušis kuria įvairios paskirties keramiką: ąsočius, puodynes, puodus, vazas, dubenis, žvakides ir kita; dirbinius dekoruoja įrėžtu, įspaustu, tapytu, taškytu ornamentu, perimtu iš margučių, skrynių tapybos, archeologinės keramikos puošybos, taip pat susiliejančiomis glazūromis; kartais dirbinius apvynioja medžio tošies juostelėmis, kai kuriuos indus dengia mediniais dangteliais. Tautodailininkas kūrybiškai tęsia liaudies amatų tradicijas, improvizuoja jų formomis, dažnai žiedžia laibesnius nei tradiciniai, pailgintų proporcijų indus. Gerai išmano senąsias technologijas (raugo, juodosios keramikos, vyniojimo tošimi), jas papildo autoriniais technologiniais (juodosios keramikos dekoravimo vaivorykštės efektais, spalvota glazūra, angobu) ir formos (labai ilgi kakleliai, įstrižai tvirtinamos rankenos) atradimais. Kūriniai grakščių proporcijų, funkcionalūs, meistriškai atlikti. Autorius pelnė solidžių apdovanojimų (VI tarptautinėje liaudies meno parodoje Čenstakavoje – I vieta, 2009; Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimas geriausiam liaudies meistrui „Aukso vainikas“, 2015, taikomosios dailės kategorija; Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2017).Tai – ištisa keramikos epocha.
Savo jubiliejui besiruošiantis meistras pavydėtinai žvalus ir nenustygstantis vietoje. Ir toliau kuria, dirba, ruošiasi jubiliejinei parodai Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Tęsinį skaitykite 2020 06 13 „Utenyje“
