Genovaitė Šnurova
Karantino laikas buvo savotiškai įdomus. Tiesa, betarpiškų susitikimų su žmonėmis nebuvo, užtat telefonu skambinančiųjų ar rašančių laiškelius padaugėjo keletą kartų. Vieni piktinosi valdžios sprendimais, komentavo juos, kiti suprato padėties rimtumą ir stengėsi susitaikyti su laikinais nepatogumais.
Ilgesni ar trumpesni pokalbiai buvo daugmaž apie tą patį: kaip išgyventi neišeinant iš namų, kaip pamatyti pasiilgtus anūkus, kaip nusipirkti kompensuojamųjų vaistų, jei gyveni kaimo vietovėje, kur nėra vaistinių, kaip sužinoti autobusų eismo tvarkaraščius ir kt. Žodžiu, nuobodi kasdienybė.
Tačiau vienos moters skambutis buvo labai netikėtas. Ne pats skambutis, žinoma, o skambintojos išsakyta tema. Moteris guodėsi, kad, galima sakyti, prarado dukras, nes jos… gerai mokėsi. Štai ką papasakojo skambintoja: „Su vyru užauginome dvi dukras. Abi buvo gabios, labai imlios mokslams, todėl vyresnioji be jokio vargo įstojo į Vilniaus universitetą. Kadangi ji labai aktyvi, nenusėdinti vienoje vietoje, smalsi, tai dalyvavo ir įvairiuose projektuose, bendravo su mokslininkais. Žodžiu, pasak jos pačios, neleido laiko veltui. Viskas baigėsi tuo, kad būdama trečiame kurse pagal studentų mainų programą išvyko pusmečiui į Jungtines Amerikos Valstijas. Pabrėžiu – pusmečiui. Galvojat, grįžo? Ten susitiko kitą tokį patį studentą iš Egipto (jis irgi atvyko pagal mainų programą), įsimylėjo ir tiek aš ją temačiau.
Žinoma, į vestuves kvietė, bet tuomet jau sunkiai sirgo mano vyras, todėl nevažiavau. Antra vertus, nebūčiau pasiryžusi viena skristi tokį kelią nemokėdama kalbos, neturėdama supratimo apie persėdimus, aerouostus, bagažą ir kt. Jūs nė neįsivaizduojate, kiek ašarų aš tada išliejau. Negana to, kad išvažiavo, tai dar ir ištekėjo už svetimtaučio, kurį temačiau tik per skaipą. Jis man toks negražus pasirodė…
Palaidojusi vyrą buvau ten nuvykusi su jaunesniąja dukra. Galvojau, kad ilgiau paviešėsiu, bet sprukau atgal labai greitai: svetima šalis, nepažįstami žmonės, kiti papročiai, kultūra. Net televizoriaus pažiūrėti negalėjau. Į gatvę viena išeiti bijojau. Kartu su manimi važiavusi dukra greitai susirado bendraamžių draugų, veiklos, o aš likdavau namuose viena visai dienai – vilku kauti norėjosi…
Tęsinį skaitykite 2020 05 30 „Utenyje“
