Aktualijos

Kunigas Rimantas Rimkus: „Bičiuliai bijo, kad prisvilinsiu vandenį“

Iš arti

Rasa MILERYTĖ

Rimantas Rimkus tarnystės kelią Utenoje eina nuo 2018 metų vasaros. Utenos Dievo Apvaizdos parapijos vikaras, praėjusių metų pabaigoje atšventęs 40-metį, sako, kad nors gyvenime būna ir tamsesnių epizodų, savo gyvenimo nekeistų į niekieno kito. Vikaras nestokoja gero humoro jausmo, laisvalaikiu keliauja, skaito ir važinėja motociklu, o kasdienybėje dairosi šviesos ir šventumo.


Trys žodžiai, kuriais galėtumėte apibūdinti save.
Žiūrintis iškelta galva.
Su kokiomis moralinėmis nuostatomis, įgytomis tėvų namuose, išėjote į gyvenimą?
Sunku jas visas išvardyti, bet manau, kad visuma – krikščioniškos.
Filmas, kuriame norėtumėte gyventi?
Iškart į galvą ateina keletas filmų, kuriuos mačiau, bet visi atkrinta: nenoriu gyventi nė viename. Taip, įdomu stebėti gyvenimą filmuose, bet gyventi kurio nors veikėjo gyvenimą – tai jau ne, per daug sudėtinga. Giliau apmąstęs matytus, suprantu, kad nė vieno tinkamo nėra, reikėtų jungti kelis.
Gyventi kažkieno nugyventą gyvenimą, net jei tik filmuose, man neįdomu, nesinori kartotis. Laikmetis, kuriame gyvena veikėjai, žavi, kol nesusimąstai, koks jis. Pastebiu, kad jis turi savo baisumų, skausmų ir iššūkių. Kiekvienas gyvenimas gražus, kol žiūri iš tolo, kaip į paveikslą. Iš arti jis jau kur kas sudėtingesnis ir jau ne toks tobulas. Taigi kas nutiktų, jei atsidurčiau jame? Ar man tai netaptų kalėjimu?

Tęsinį skaitykite 2020 05 030 „Utenyje“