Genovaitė ŠNUROVA
Jau buvau ne juokais sunerimusi – Jeronimas nesirodė daugiau nei mėnesį. Net nepaskambino. Kai jau buvau sugalvojusi skelbti paiešką nacionaliniu mastu, apsireiškė. Atėjo toks persikreipęs, išblyškęs, gal net nesiprausęs ir, akivaizdu, nesišukavęs. Žodžiu, visai ne toks, kokį jį buvau įpratusi matyti – karingą, viskuo nepatenkintą, visam pasauliui priekaištų turintį. O štai dabar stovi toks tylus, lyg atgailaujantis už viso pasaulio nuodėmes. Ilgokai net prakalbinti nesisekė. O kai jau prakalbo, ėmė kaltinti … kalendorių. Sako, niekada jo nepirkęs, tai ir nežinojo, kad metuose tiek daug „švenčiamų dienų“. O jeigu jau sužinojo, tai ir reikia švęsti. O tai kokia šventė be butelaičio su spalvotu skysčiu, įmantriu pavadinimu ir laipsniais, nurodančiais to skysčio stiprumą. Tik štai bėda, sakė Jeronimas, ant to butelio nėra vartojimo instrukcijos: kiek gerti, kuo užsigerti, kuo užkąsti, kada vėl galima pakartoti. Juk ant vaistų buteliukų visa ta informacija būna, o čia tai nėra. Tai kaip žinoti, kada sustoti? Pasiūliau Jeronimui arbatos, o jis: mieliau išgerčiau raugintų agurkų rasalo… Įpyliau, negi gaila, jei žmogus prašo. Tada atsipalaidavo ir ėmė papasakoti, kas atsitiko jo gyvenime.
Tęsinį skaitykite 2022 02 23 „Utenyje“
