Rasa MILERYTĖ
„Šeima, meilė, sąžinė, pasitikėjimas ir darbas“, – gerai pagalvojusi atsako Dalia Bagočiūnienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, paprašyta įvardyti 5 geriausiai ją atspindinčius žodžius. Keturis dešimtmečius juvelyrikos amatu užsiimanti kūrėja šiandien nekantriai laukia karantino pabaigos ir svajoja vėl grįžti į darbus, o kol kas laisvą laiką skirsto knygoms, pasivaikščiojimams po gamtą ir naujai atsiradusiam pomėgiui.
Vaikystėje pakerėjo raidžių pasaulis
D. Bagočiūnienė gimė ir augo Utenoje, čia sukūrė šeimą, čia jos profesinio kelio pradžia. Žole užžėlusiais takeliais grįždama atgal į praeitį pašnekovė pamena, kad vaikystėje nebuvo nieko, kas galėjo uždegti susidomėjimą juvelyrika. Uteniškė sako, kad buvo kaip ir visi vaikai – žaidė tuos pačius žaidimus, domėjosi panašiais dalykais. Tiesa, juvelyrės mama buvo siuvėja, bet nei vaikystėje, nei paauglystėje D. Bagočiūnienės rankdarbiai nedomino. Rūpestingi tėvai stengėsi, kad mergaitė kuo daugiau pamatytų, turėtų kuo daugiau veiklų.
„Mano tėtis labai mėgo skaityti. Pirkdavo knygas, prenumeruodavo žurnalus. Ir man knygelių nupirkdavo. Prenumeruodavo man „Genį“. Nepasakyčiau, kad vaikystėje perskaičiau labai daug knygų, bet tos, kurias skaičiau, paliko įspūdį, – pamena D. Bagočiūnienė. – O vėliau taip susiklostė, kad turėjau labai gerus lietuvių kalbos mokytojus. Šitaip pasukau į lietuvių kalbą.“
Tik geriausiais žodžiais apibūdindama tiek pradinių klasių mokytoją, tiek ir vėliau dėsčiusius mokytojus lituanistus ir klasės auklėtojas, pašnekovė net ir po tiek metų negali atsistebėti: „Utenos 4-ojoje vidurinėje mano klasės auklėtoja buvo mokytoja B. Skukauskienė. Turiu jos dovanotą knygą, kurioje įrašyta: „Daliai, būsimai gerai pedagogei“. Vis dar nesuprantu, ką tokio ji manyje įžvelgė.“
Vaikystėje iš akmenukų, stiklo šukių, žolelių savotiškus herbariumus kūrusi pašnekovė ir šiandien saugo juos, tik kiek kitokius. „Vis dar turiu išsaugojusi sąsiuvinį, kurį padovanojo abiturientas, kai vedė mane į pirmą klasę tuometinėje Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Ir šiandien atsimenu to abituriento pavardę. Tai Stasys Kvedaras, vėliau ilgus metus vadovavęs Utenos miškų urėdijai. Tame sąsiuviny – pirmos klasės užduotėlės, pavyzdžiui, surašytos raidės ir parodyta, kaip taisyklingai jas rašyti. Viename puslapyje nupieštas katinas. Yra toks lyg ir rašinėlis iš kelių sakinių, su klaidomis parašytas.“
Pašnekovė sako, kad visą laiką mėgo rašyti rašinius. Matematika, biologija, fizika gal ir nekėlė žiovulio, bet ir didesnio susidomėjimo nesulaukė, o štai lietuvių kalbos pamokos ir rašiniai laisva tema buvo tai, dėl ko norėjosi eiti į mokyklą.
Tęsinį skaitykite 2021 03 03 „Utenyje“
