Genovaitė ŠNUROVA
Aš tikrai toks pat kaip visi. Ir džiaugiuos, ir liūdžiu, ir baruosi. Kartais noriu vienatvės, kartais minios. Kartais nieko nenoriu matyti, o kartais trokštu viso pasaulio artumos. Fizinį skausmą jaučiu, bet galiu jį tyliai iškentėti, užtat dvasinis dažnai ašarų pavidalu išsilieja…
Aš pasaulį matau šiek tiek kitaip. Ir žmonės man ne visi vienodi. Tik vienodai gerbtini. Nesu nei teisėjas jiems, nei advokatas. Netgi ne patarėjas ar guodėjas. Ir tikrai ne ginklanešys ar pilkasis kardinolas. Nei žaviuosi savimi, nei ant pjedestalo keliu, bet ir nelopau nuodėmių baltais siūlais, neišsižadu nė vienos pragyventos dienos, nė vienos nakties vienatvėje laukiant ryto, nė vienos girdėtos dainos su širdin smingančiais žodžiais…
Dar kartą kartoju, jog esu paprastas žmogus. Toks kaip visi, tik negeriu alkoholio. Jei dar atviriau pasakyčiau – niekada jo negėriau. Anei lašo, nors jau senjoro titulą seniai turiu. Kodėl? Tiesiog nenoriu jo ir niekada nenorėjau, nors dėl to vos ne pasiaiškinimus tekdavo rašyti: jei kompanijoje negeri, vadinasi, esi nepatikimas.
Kaip jaučiuosi? Atsakysiu madingu šiuolaikinio jaunimo posakiu – visą gyvenimą jaučiausi esantis komforto zonoje.
… Na, o dabar pradėkim nuo pradžios. Vaikystės namai ir dabar kelia nostalgiškus prisiminimus. Nepamirštu tėvo rankomis atpjautos naminės duonos abišalės, mamos – to gerojo namų angelo. Atmintis stropiai išsaugojo ir tėvo „daugiadienes“. Taip aš tik dabar, kai jo jau seniai nebėra, vadinu savaitėmis besitęsusį gėrimą praktiškai ne jokio prablaivėjimo, jo nevaldomą elgesį tomis dienomis ir mūsų su broliu bei mama dažną bėgimą iš namų. Taip gelbėjomės…
Tęsinį skaitykite 2022 01 15 „Utenyje“
