Aktualijos

Arūnas Kudrevičius: „Ūkininko kasdienybė – priimti iššūkius ir neprarasti nuotaikos“

Gabrielė MOROZOVAITĖ. Rudeniškų darbų sūkuryje pasikalbėti sutiko ūkininkas Arūnas Kudrevičius iš Vaitkūnų kaimo Leliūnų seniūnijoje, Utenos rajone. Su jau ne vienus metus ūkininkaujančiu vyru kalbėjomės apie rudeninius ūkio darbus, iššūkius, gebėjimą atsipalaiduoti ir ūkininkavimo džiaugsmus.
Pasiteiravus, kokiomis nuotaikomis ūkininkas gyvena dabar, rudeniui įsibėgėjus, A. Kudrevičius sakė, kad „nuotaikos būna ir geros, ir blogos“, ir neslėpė nemažos jį šiuo metu slegiančios įtampos, susijusios su, ko gero, dar iki lapkričio pradžios besitęsiančio derliaus (šiuo metu – kukurūzų) nuėmimu. Dabartinį laikotarpį gyvulininkystės ūkiu besiverčiantis pašnekovas apibūdina kaip įtemptą, kadangi prie įprastų gyvulininkystės, tiksliau, pienininkystės, ūkio darbų, kurių ir taip pakanka, sąrašo prisideda ir rūpesčių kelia ūkyje vykstantys statybos darbai, taip pat papildomi žemės darbai: „Visas tas triūsas dabar reikalauja pastangų. Taigi daugybė darbų dar prieš akis. Labai norisi iki artėjančios žiemos viską suspėti.“
Paklaustas, kas vis dėlto labiausiai neramina šiuo sudėtingu laikotarpiu, A. Kudrevičius kalba apie didėjančias išlaidas ir nedidėjančias pajamas: „Kovidinis laikotarpis, gal dėl tiekimo sutrikimų ar kitų dalykų, įnešė daug korekcijų – pabrango ir statybinės medžiagos, ir pašarai, ir patys jaučiat, kad turbūt visa kas beveik pabrango. Tai mūsų pajamos iš produkcijos nėra tokios, kokių būtų galima tikėtis, tačiau kainos kai kur jau prasilenkia su sveika nuovoka. Tą ypač jaučiam dabar, kai vyksta statybos. O ir žvelgiant į ateitį planuoti darosi sunku.“
Tačiau savo ūkio žmonėmis, pripratusiais prie įvairių iššūkių, besidžiaugiantis pašnekovas optimistiškai tikisi, kad viskas bus gerai, kad ir šie metai baigsis sėkmingai.
Pasmalsavus, kaip po sunkių ir iššūkių keliančių darbų moka ir mėgsta atsipalaiduoti, ūkininkas juokdamasis sakė, kad šis klausimas – turbūt pati jautriausia vieta: „Iš tikrųjų nemokam atsipalaiduot. šiaip jau mane ir šeimos nariai bara už tai, kad kažkaip gyvenimą reikėtų pakoreguoti, nes, nežinau, jau dešimtmečiais trunka tai, kad visiškai neatitrūkstam nuo darbo, atsipalaiduot nemokam. Nesvarbu, ar tai šventė, ar paprasta darbo diena, gyvulininkystės sektoriuje dirbantis žmogus atostogų neturi. Ir poilsio dienų čia nėra. Turi viską matyti, visur suspėti. Tai, be abejo, problema, su kuria susiduria tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos Sąjungos ūkininkai. Tai darbas – dvidešimt keturios valandos per parą ir septynios dienos per savaitę.“
Vyras atviravo, kad per šeimos pasisėdėjimus, kada kartu geriama kava, šnekučiuojamasi, diskutuojama ar skaitoma, jis stengiasi pailsėti: „Per tas valandėles, per tas minutėles stengiuosi kažkaip psichologiškai atsipalaiduoti, nes kitaip turbūt nebeįmanoma būtų.“
Paklaustas, kas apskritai ūkininkaujant džiugina labiausiai, A. Kudrevičius neslėpė, kad pastaruoju metu jis pats svarsto šį klausimą. Dažnai galvodamas apie optimistinio požiūrio priežastį, jis nežino, ar tai yra genetiškai paveldima, ar kaip, bet melžiamų karvių laikymas ir auginimas, kaip pats juokdamasis sakė, liaudiškai tariant, „veža“: „Man patinka geros karvės, produktyvios, gražios. Būdavo, anksčiau, gal prieš kokius dvylika metų, važinėdavau į Vokietiją, į pieninių karvių parodas, veislininkystės ūkius, ir man visąlaik darydavo įspūdį, kai, pavyzdžiui, arabai kokią šešių mėnesių telyčaitę perka už maždaug dvidešimt tūkstančių eurų, be abejo, suvokdami, kad lėšos atsipirks. Ir mes jau pažengėm veislininkystės srity. Mūsų karvės tikrai labai produktyvios. Man gražu žiūrėti į besiganančias karves. Ir ūkio darbai sunkūs, bet savotiškai gražūs. Karvė yra ganėtinai protingas gyvulys. Įdomiai elgiasi. Ir man norisi sukurti tokią sistemą, praktiškai paskyriau gyvenimą tam, kad ją sukurčiau, jog ir gyvulys, ir žmogus jaustųsi gerai. Juk nuo to priklauso ir produkcijos kokybė, ir šeimos gerovė.“
Ūkininkas atviravo, kad nors būna ir nesėkmių, bet tai, ką pasieki, ką pavyksta padaryti ir įgyvendinti, veda įpriekį ir norisi toliau save išbandyti. Nors vyras suvokia, jog daug kas gyvenime laikina ir trapu, būtent šioje veikloje jis atranda prasmę, vadina tai mylimu darbu: „Aš tų tvartų ar aikštelių, ką darau visą gyvenimą, tikrai nenusinešiu į kapus, bet tai yra, manyčiau, savirealizacija. Čia aš jaučiuosi esąs savo vietoj, ir man tai patinka. Žinoma, viso to kaina be galo didelė. Reikėtų kaip nors, kaip jau ir minėjau, truputį tą gyvenimą pasitvarkyti, kad šiek tiek daugiau poilsiui laiko liktų, kad šeimai daugiau dėmesio galėčiau skirti. Nelepina apskritai Lietuvos ūkininkų tos nesibaigiančios reformos, nedaug naudos duodančios direktyvos ir visokios pertvarkos. Tai pernelyg ilgai užsitęsė. Tikrai, kol mes savo žingsniais tą kooperaciją įgyvendinom, pastatėm gamyklą, kur du šimtai ūkių susivienija, dabar jaučiam, kad tai jau duoda vaisių, ir mes jau esam stipresni šiek tiek, ir jau šiek tiek ekonomiškai gerėliau, bet tai tik pati pradžia. Yra daug ūkių, kurie sunkiai suveda galus. Ir mano ūkis vienas iš jų. Ir ekonomiškai nelengva būna – daug skolų, bet kažkaip įpratom suktis kaip voverės tame rate.“
A. Kudrevičius palinkėjo kitiems ūkininkams rasti laiko sau, šeimai, išmokti atsipalaiduoti, pailsėti. O pačioje pokalbio pabaigoje pridūrė: „Sukurtas dirbtinis mitas, kad ūkininkai iš Europos Sąjungos lėšų gyvena ir tarpsta. Neklausykite šitų paistalų. Darbas ūkyje be galo sudėtingas ir tikrai reikalaujantis viso tavęs.
Norisi, kad pagaliau ir ta įtampa, susijusi su vakseriais, antivakseriais, nuslūgtų, ir politinė situacija Lietuvoj vieną kartą stabilizuotųsi, kad nustotume pjautis tarpusavyje, kad atsirastų daugiau pakantumo.“
Asmeninio archyvo nuotr.