Šventadienio paraštėse

Žodinė malda

Jeigu pajuntamas noras melstis dar daugiau, maldų galima dar pridėti, o skaitomas iš maldaknygės – dar labiau sumažinti. Jeigu vietoj rytinės ar vakarinės maldos atsiras didelis noras melstis vien malda į Jėzų, tai šio noro neatmesk. Rytines ir vakarines maldas skaityk tik iš maldaknygės, o visa kita gali praleisti, kad tobulintųsi maldos į Jėzų įgūdis.
Taip po truputį protas vis labiau susikaups ir įsitrauks į maldą. Tarp rytinių ir vakarinių maldų visokeriopai stenkis neapleisti maldos į Jėzų. Prie šito stenkis prisitaikyti, ieškok visokių galimybių išvengti daugiažodžiavimo ir pagal tai atitinkamai tvarkyk savo reikalus ir gyvenimą.
Iš pirmo žvilgsnio žodinė malda atrodo nesudėtinga. Kas gali būti lengviau, kaip kartoti vienus ir tuos pačius nesudėtingus maldos žodžius? Tačiau praktikoje tai pasirodo ne taip jau paprasta. Siela atpratusi prisiminti Dievą, vietoj dievobaimingumo įsileisdama jausmingą gyvenimą. Ji ir toliau gyvena įspūdžių, sukauptų per regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą, įvairove, ir jie ištikimai saugomi atmintyje. Protas paskui atmintį seka kaip vergas, nors visa, kas yra žmogaus viduje, turėtų būti valdoma proto, įtraukiant ir visus penkis pojūčius. Išoriniai jausmai tarsi palydovai tarnauja tam, kas yra registruojama atmintyje. Įspūdžiai įkalina ir laiko užrakintus savo valdžioje širdį ir protą, nors jie yra žmogaus esybės pagrindas ir jų paskirtis – būti Dievo namais.
Kada žmogus protu ir širdimi pasiduoda įspūdžiams ir pradeda vadovautis jausmais, tuomet jo siela pasineria į aistringą gyvenimą, o tai yra žemiau žmogaus prigimties. Kai jausmai ima vadovauti protui, tuomet protas, nugalėtas įnorių, praranda laisvę, gautą kaip didžiulę Dievo dovaną, ir sužlugdo visą vidinį žmogaus pasaulį. Jausmai neįpratę budėti ir dalyvauti maldoje – jie užsiima viskuo, kas tik kyla iš vidaus ar ateina iš išorės.
Kai žmogaus viduje yra tokia sumaištis, jis nėra pasirengęs tyram gyvenimui ir dvasiniam pasninkui. Tuomet žmogus, net ir pasitelkęs visas savo pastangas, negali pažaboti nei proto, nei jausmų. Dėl nuodėmingo ir nedėmesingo gyvenimo jis visas išsiderina. Todėl žmogus, prieš pradėdamas melstis, nuo pat pradžių turi būti pasiruošęs stoti į kovą su visu savo ankstesniu gyvenimu, kad su Dievo malonės pagalba iš naujo atgimtų, atsisakytų visko, kas nepriimtina jo prigimčiai.
Dažnai žmogus meldžiasi ir išsiblaško, vėl meldžiasi ir vėl išsiblaško, po to vėl prisimena maldą ir vėl meldžiasi. Vėl ir vėl žmogus nutraukia maldą, nes yra blaškomas atmintyje įstrigusių arba naujai užplūstančių minčių. Širdyje saugomi prisiminimai iškyla ir įsileidžiami į protą minčių pavidalu, o čia jau nedelsdamas pasirodo ir velnias, į jas įmaišydamas kažką nuo savęs. Bet jeigu žmogus apsisprendžia rimtai pakeisti požiūrį į save, tuomet, tik pradėjęs melstis, jau pradeda pastebėti, kas darosi jo vidiniame pasaulyje. Kuo labiau jis stiprina dėmesį maldoje, kuo labiau jam pavyksta nesiblaškyti, tuo labiau jis pastebi iš širdies kylančias blogio mintis. Ir tai jau yra kai kurie maldos vaisiai.
Kad ir kiek žmogus melsdamasis besiblaškytų savo mintimis, kad ir kokia bebūtų silpna malda, jos nutraukti nevertėtų. Apleisti maldos neverta, atvirkščiai, vis labiau reikia jos siekti, kad širdis apsivalytų nuo nuodėmingųjų puvėsių. Kad ir kiek protas užmirštų maldą, prisimink ir vėl melskis. Dėl tavo pastangų Viešpats sumažins užmaršumą, o tavo dėmesys, nors ir labai lėtai, ims stiprėti. Kuo ilgiau protas atsiduoda maldai, tuo stipriau jis yra Viešpaties artinamas prie Angelų užsiėmimo ir maisto – dvasinės maldos.
Melskis visada – dieną, naktį, vakare, ryte, kai esi namie ar kitur, kelyje, dirbdamas, stovėdamas, eidamas, gulėdamas, sėdėdamas – visada. Ir štai kodėl. Kaip aistra, taip ir dorybė žmoguje įsišaknija nuo įpročio. Vienas ir tas pats geras darbas yra įsisavinamas jį nuolat kartojant, palengva jis tampa įpročiu ir yra atliekamas lengvai kaip kažkas natūralaus. Taip ir kartojama nuodėmė sukelia aistrą. O aistra, įgavusi jėgą, traukia nusidėti iš įpročio. Ji, tapusi lyg natūrali žmogaus savybė, stumia žmogų nuodėmės link, žmogui to net ir nenorint.
Poreikiui melstis malda į Jėzų, kaip ir visoms kitoms dorybėms, reikalingas įprotis. Žmogus turi stengtis prisiversti ir džiaugsme, ir liūdesyje nepaliaujamai melstis. Dėl nuolatinio prisivertimo, Dievui padedant, atsiranda įprotis ir žmogus yra sutvirtinamas nuolatinei maldai. Įprotis atsiranda nepaliaujamai kartojant maldos žodžius. Todėl žodinei maldai yra nepaprastai svarbus kiekis. Per parą reikia kiek įmanoma dažniau kartoti maldos žodžius. Ateityje, nors ir ne iš karto, kartojamos maldos skaičius ima augti. Bet tai priklauso nuo besimeldžiančiojo proto, pastangų ir dėmesio.
Meldžiantis žodine malda, velnias, kūnas ir pasaulis nuo maldos bando atitraukti protą, trukdydami tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Kovok su šiais spąstais, į pagalbą pasitelkdamas pačią maldą, nukreipk į ją savo dėmesį ir vyk šalin visokį blogį. Būtent malda padeda pamatą kovai su blogiu ir nuodėme, nes per ją mes įgauname jėgų kovoti. Savo asmeninėmis jėgomis kovoti su velniu ir nuodėme yra beprasmiška ir neįmanoma.