Ir štai toks psichikos ligonis įsiveržė į šią bendruomenę – atėjo į
mokyklą ir nušovė penkias mergaites. Mergaitės niekam nieko blogo
nepadarė. Žmogus paprasčiausiai atėjo, jas nušovė, o po to nusišovė
pats.
Šalyje kilo diskusijų audra.
Amišiai tyliai palaidojo savo
vaikus, paverkė, o po to atėjo pas žmogžudžio žmoną ir jai tarė: „Ne tik
mes patiriame skausmą, bet ir tu. Tu likai našlė, o tavo trys vaikai
liko našlaičiai. Mes nutarėme padėti tau ir tavo šeimai tol, kol vaikai
išaugs ir taps pilnamečiai. Mes jus visokeriopai palaikysime.“
Mirtis
amišų tėvų širdis drasko taip pat skaudžiai kaip ir bet kurių kitų
žmonių. Vis dėlto per didžiulį nuolankumą Dievo Apvaizdai jie pajėgia
pakelti milžinišką sielvartą. Toks religingumas juos skatina gyventi
toliau, nesustingstant ir nenugrimztant į analizavimą; visą analizavimą
jie paveda į Dievo rankas…
Ši naujiena sukrėtė visą Ameriką. Tuo
metu amerikiečiai reikalavo keršto. Visi buvo labai įpykę. Tačiau patys
nukentėjusieji viską atleido ir nusprendė padėti jų mergaičių žudikų
vaikams.
Amišų gyvenime dažnai vartojamas posakis „atleisk ir
pamiršk“. Aišku, kaip ir kiti žmonės, jie niekuomet nepamirš savo
nužudytų mergaičių. Tačiau žodžius „atleisk ir pamiršk“ jie kartoja
nuolat. Šie žodžiai jiems padeda atsitiesti ir gyventi toliau. Būtent
taip jie žiūri ir į tuos savo bendruomenės narius, kurie sulaužo
bažnytines ir bendruomenės taisykles. Jei šie išpažįsta savo paklydimus,
bendruomenė jiems atleidžia. Su Dievu amišai nesiginčija… Taigi, jie
atleido žudikui…
Ar įsivaizduojame, kas nutiko? Tikinčių ir
netikinčių žmonių akyse amišų autoritetas pakilo į neregėtas aukštumas.
Visi pradėjo jiems simpatizuoti. Žmonės galvojo: „Aš niekuomet
neįstengčiau taip pasielgti! Jų toks aukštas dvasinis lygis!“
Visuomeninės
ir valstybinės organizacijos atidarė specialias sąskaitas, skirtas toms
amišų šeimoms, kurios neteko savo mergaičių. Netrukus sąskaitas
pripildė didžiulės įplaukos. Tačiau amišai atsakė, kad jiems užtenka to,
ką jie turi, o visus pinigus peravė jų mergaites nužudžiusio vyro
šeimai.
Visa Amerika dar labiau nustebo. Žmonės tik skėsčiojo rankomis, nesuprasdami, kaip viską paaiškinti.
Amišų
ausyse garsiai tebeskamba tikėjimo kankinių balsai, skelbią atleidimą
tiems, kurie juos kankino ir degino laužuose. Atleidimas yra giliai
įaustas į amišų tikėjimo audeklą. Štai kodėl jų atleidimo žodžiai žudiko
namus pasiekė anksčiau, negu ant mokyklos sienų nudžiūvo kraujas.
Amišai tiesiog taip gyvena. Įvykius stebintį pasaulį šitokia drąsa
atleisti sukrėtė nė kiek ne mažiau nei pačios žudynės…
Pasakoju šią
istoriją, nes noriu pasakyti, jog tikintys žmonės paties Dievo yra
kviečiami stebinti visą pasaulį. Turime šokiruoti pasaulį, jame
sukeldami teigiamų emocijų audrą. Privalome žmonių širdyse pažadinti
nebylų džiaugsmo šauksmą, kad tos širdys būtų perpildoms džiaugsmo ir
sukrečiamos viltingos laimės, kai prabylame apie krikščionis. Argi ne
taip? Kaip visa tai turėtume pasiekti? Darydami gerus darbus. Tuomet
labai greitai patirsime, kad žmonės mus myli,,,
Pastorius iš
Baltarusijos dalijasi prisiminimais, kaip prieš kurį laiką vienos Minske
besikuriančios Stačiatikių Bažnyčiai priklausančios parapijos klebonas
surinko parašus, kad tame miesto rajone nebūtų leidžiama statyti
protestantų bažnyčios. Kai pastorių išsikvietė į Vykdomąjį komitetą
Minske, jam parodė tuos lapus su parašais. Ten buvo nurodyti
pasirašiusiųjų adresai, o tarp jų ir gatvė, esanti kitame miesto gale.
Tuomet pastorius paklausė: „Įdomu, kuo mes trukdome kitame miesto gale?
Jie juk gyvena labai toli nuo mūsų!“
Pastorius prisipažįsta, kad buvo
supykęs. Atėjęs į savo bendruomenę, paklausė: „Žmonės, ką darysime?“
Vienas tikintysis pasiūlė: „Surinkime tikslines aukas tos stačiatikių
cerkvės, kurios klebonas mums yra priešiškas, statybai.“ Taip ir padarė.
Bendruomenės buhalterija labai nustebo, nes aukų buvo surinkta daugiau
nei per visą bendruomenės gyvavimo laikotarpį. Pinigai buvo pervesti į
cerkvės statybos sąskaitą ir nuo tos akimirkos daugiau Baltarusijoje
niekas niekuomet nerinko parašų prieš šią protestantų bendruomenę.
Netrukus
anas stačiatikių kunigas pasikvietė pastorių pas save į svečius. Jie
susitiko, pasisveikino, susipažino. Stačiatikių kunigas prisipažino, kad
skaito pastoriaus internetinį puslapį ir jam patinka pastoriaus
pamokslai. Daugiau ši bendruomenė niekuomet neišgirdo, kad kas nors jai
būtų priešiškas. Gėris turi didžiulę jėgą…
Tęsinys 2019 05 22
