Šventadienio paraštėse

„TIKĖJIMO DARBAI“

Patikėkime – ne viską lemia pinigai. Ugdykime savyje gerą įprotį padėti žmonėms.
Tarkime, kas nors yra kurios nors srities specialistas ir tuo būdu užsidirba pinigų. Štai paraginimas tiems žmonėms – apsispręskite kai kada savo talentu pasitarnauti nemokamai ar kartą per savaitę, ar kartą per mėnesį, arba bent kartą per metus.
Galbūt kažkas yra puikus butų remonto specialistas. Bent kartą per metus arba bent kartą per penkerius, na, arba bent kartą per savo gyvenimą atlikite kam nors remontą nemokamai. Patirsite, kiek tapsite dvasiškai turtingesni, pilni vidinio džiaugsmo.
Ne viską lemia pinigai. Laimė aplanko tuomet, kai kitiems padedame tapti laimingiems. Tada mūsų širdys prisipildo laime. Kai darome gera, kai ką nors atiduodame, nelaukdami atlygio, – štai kur slypi laimė. Ši laimė labai paprastai pasiekiama, tačiau daugeliui ji visiškai nepriimtina ir svetima.
Daug kam atrodo, kad nereikia niekuo dalytis. Atvirkščiai, būtina viską užvaldyti, sukaupti ir tapti vis labiau ir labiau materialiai turtingiems. Deja, taip manantieji laimės niekuomet nesuranda, nes ten, kur jie laimės ieško, jos niekuomet nebuvo, nėra ir nebus. Taip prabėga gyvenimas, o su juo pabėga ir laimė.
O darantieji gera sulaukia Dievo malonės. Apaštalų darbų knygoje evangelistas Lukas pasakoja apie tai, kaip kartą sudužo laivas, kuriuo apaštalas Paulius buvo gabenamas į Romą: „Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi. Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo“ (Apd 28, 7-9).
Papasakosiu istoriją, prieš kelerius metus supurčiusią visą Ameriką.
Girtas ir psichiškai nesveikas žmogus įsiveržė į amišų bendruomenę.
Amišai – tai labai konservatyvūs krikščionys, išpažįstantys Jėzų Kristų ir gyvenantys pagal griežtas taisykles, kurių viena dalis perimta iš Biblijos, kita – sukurta pačios bendruomenės.
Amišai į Jėzaus mokymą žvelgia itin rimtai. Jų paprastas tikėjimas akcentuoja gyvenimą, sekant Kristumi. Sektinu pavyzdžiu jie laiko kenčiantį Jėzų, kuris nesiskųsdamas nešė savo kryžių ir kuris jau pats kabėdamas ant kryžiaus skelbė atleidimą savo budeliams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Amišai taip pat stengiasi laikytis Jėzaus pamokymų atsukti kitą žandą, mylėti priešus, atleisti septyniasdešimt septynis kartus, o kerštą palikti Viešpačiui…
Išoriniame gyvenime jie tokie konservatyvūs, kad atsisako bet kokių šiuolaikinių technologijų. Jų namuose nėra elektros šviesos, jie nesinaudoja nei kompiuteriu, nei televizoriumi, važinėja ne automobiliais, o arklių traukiamais mediniais vežimais. Žemę aria arklių tempiamais plūgais.
Nuo seniausių laikų amišai užsiima ūkininkavimu ir viską atlieka savo pačių rankomis: sėja laukus, nuima derlių, melžia karves, šienauja ir t. t.
Amišai labai draugiški. Kai jų bendruomenės nariai ketina susituokti, bendruomenė pastato jaunavedžiams namą.
Šeimose paprastai būna gana daug vaikų (vidutiniškai septyni). 2011 m. pasaulyje gyveno apie 249 000 amišų. Bendruomenė padvigubėja maždaug kas 16 metų, tai yra viena greičiausiai augančių pasaulio populiacijų.
Tie žmonės gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, o su pasauliu susiduria tik tiek, kiek tenka į parduotuves pateikti gaminamus maisto produktus ir rankų darbo baldus. Jų maisto ir baldų paklausa milžiniška.
Požiūris į amišus yra labai įvairus. Dauguma žmonių amišus mėgsta dėl to, kad jie savo produkciją teikia parduotuvėms. Jų produktai natūralūs, be jokių maisto priedų, ekologiški. Parduotuvėse būtent šiuos, amišų pagamintus, produktus žmonės perka labiausiai.
Tačiau kai kurie žmonės amišų nemėgsta, nes jie atrodo taip, tarsi gyventų aštuonioliktame amžiuje. Amišai dėvi rankomis siūtus drabužius. Jų išorė krinta į akis: vyrai rengiasi ilgais apsiaustais, nešioja skrybėles ir augina barzdą, tačiau neaugina ūsų.
Daugeliui amerikiečių amišų gyvenimas visiškai nesuprantamas, nes Amerika – didelių galimybių šalis. Žmonės sutrikę: koks čia gyvenimas ir kodėl save reikia taip smarkiai apriboti, jei pagal Amerikos įstatymus sulaukus 15 metų amžiaus galima sėsti už motociklo arba automobilio vairo? O amišai gyvena tyliai ir kukliai…