Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

Kova su puikybe

  1. Kartą mačiau, kaip puikybės demonas nuvarė šalin savo brolį – įniršio demoną. Vienas vienuolis supyko ant kito, bet, atvykus pasauliečiams, jis nutilo, save perparduodamas puikybei, nes negalėjo vienu metu tarnauti dviem šeimininkams.
  2. Kas pasidarė puikybės vergas, tas gyvena dvejopą gyvenimą: vieną išoriškai, o kitą – savo mintyse. Vienoks gyvenimas vienatvėje su savimi, o kitoks – priešais žmones.
  3. Kas yra pajautęs dangiškąją šlovę, natūraliai smerkia bet kokią pasaulietinę šlovę. Ir aš nustebčiau, jeigu kas, neparagavęs pirmosios, visiškai pasmerktų antrąją.
  4. Teko matyti, kaip kiti pradėjo dvasinį kelią iš puikybės, bet vėliau smerktiną pradžią jie sujungė su pagirtina pabaiga.
  5. Kas didžiuojasi natūraliomis dovanomis, pavyzdžiui, aštriu protu, supratingumu, skaitymo menu, proto miklumu ir panašiomis kitomis, gautomis be vargo, tas niekuomet negaus aukštesnių už natūralias dovanas, nes parašyta „Kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“(Lk 16, 10) dėl savo puikybės.
  6. Kas prašo Dievo dovanų už savo darbus, tas bando įsitvirtinti ant pavojingo pamato, o kas, priešingai, žiūri į save kaip į amžiną skolininką Dievui, tas netikėtai pastebės, jog yra apdovanotas dangiškosiomis malonėmis labiau, nei galėjo tikėtis.
  7. Neklausyk patarėjo, kuris tave moko kalbėti apie savo dorybes, idant pasimokytų kiti. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ (Mt 16, 26). Niekas nesuteikia tiek naudos artimui, kaip nusižeminęs, neapsimestinis charakteris ir toks pat ištartas žodis. Tokiu būdu mes ir kitus raginsime savęs neaukštinti, o kas dar gali būti naudingiau už šitai?
  8. Pagyros sielą skatina aukštintis bei pūstis, ir kada siela išsiaukština, tuomet ją apima išdidumas, kuris ją pakelia iki dangaus, tačiau po to nutrenkia į bedugnę.
  9. Puikybė mus moko priimti įvaizdį dorybės, kurios mes neturime, suvedžiodama Viešpaties žodžiais: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“(Mt 5, 16).
  10. Neslėpk savo gėdos su ta mintimi, kad taip nesuteiksi preteksto artimui parklupti, nes ne visais atvejais taip elgtis tikslinga, o tik atsižvelgiant į tai, kokios yra nuodėmės.
  11. Kada mūsų gyrėjai, teisingiau, pataikūnai, ims mus girti, tuomet skubėkime prisiminti daugybę savo nuodėmių (bei Dievo teismą, kitokį nei žmonių), tuomet pamatysime, kad esame neverti to, kas sakoma mūsų garbei.
  12. Savo širdimi paprasti žmonės nelabai linkę pasiduodi puikybės nuodams, nes ji yra paprastumo žudikė ir apsimestinis gyvenimas.
  13. Kirminas, pasiekęs reikiamą amžių, įgyja sparnus ir pakyla aukštyn. Taip ir puikybė sustiprėjusi pagimdo išdidumą, visokio blogio pradžią ir pabaigą.
  14. Kovos su puikybe pradžia – laikyti liežuvį už dantų, vidurys – atmesti visas mintis, susijusias su puikybe, o pabaiga (jei puikybės bedugnė gali turėti pabaigą) – kitų akivaizdoje be sumišimo daryti tai, kas nesuteikia tau garbės.
  15. Slėpk savo kilnumą ir nesiaukštink savo žinomumu, kad savo žodžiais nebūtum vienoks, o darbais – kitoks.
  16. Teko matyti nerangų mokinį, kuris, kitiems girdint, gyrėsi savo mokytojo dorybėmis, tikėdamasis pasisavinti šlovę nuo svetimo derliaus. Tačiau vietoj to jis patyrė negarbę, kai jam buvo pasakyta: „Kaip toks geras medis išaugino nevaisingą šaką.“
  17. Puikybė mėgsta iškilmingai įsitaisyti daugiažodžiavimo soste, o tylėjimas – mažina puikybę.
  18. Pasiduodantieji puikybės demonui papuola į pirmalaikius geismus, kai, laikinai išsivadavę nuo pasileidimo minčių, pradeda gerai apie save galvoti. Dėl šių minčių kyla pasileidimas, tačiau žmogus širdies gilumoje ima pastebėti besislepiančią puikybę ir taip išmoksta kartais pasiekiamo širdies tyrumo nepriskirti savo nuopelnams, sekdamas apaštalo nurodymais: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7) tiesiogiai iš Dievo arba kitiems padedant, arba dėl jų maldos.
  19. Tylėjimas ir vidinė tyla – puikybės priešai, tad jeigu tu gyveni bendruomenėje, tai kęsk negarbę.
  20. Jeigu aukščiausia puikybės pakopa yra tuomet, kai nėra kam žmogaus pagirti, tačiau jis ir būdamas vienumoje sugeba atlikti puikybės poelgių, tai visiško puikybės nebuvimo požymis – esant žmonių draugijoje nebūti apvaginėjamam puikybės minčių.