Popiežius sekmadienio vidudienį: kryžius – meilės ir aukos ženklas

Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tąsa, sakė Pranciškus sekmadienio vidudienį iš Vatikano rūmų lango kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties angelo“ maldos.
Po to, kai Petras savo ir kitų mokinių vardu išpažino tikėjimą į Jėzų kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, Jėzus pradeda mokiniams atvirai kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį, pradeda jiems skelbti savo pažeminimo ir išaukštinimo slėpinį. Jo žodžių mokiniai nesupranta, nes jų tikėjimas vis dar nebrandus ir per daug persiėmęs pasaulio mąstysena. Petras nenori sutikti su mintimi, kad Jėzui gali tekti kentėti ir net mirti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22) Jis tiki Jėzumi, nori juo sekti, tačiau niekaip negali sutikti, kad būsima šlovė turėtų ką nors bendra su kančia. Petrui ir kitiems mokiniams, taip pat mums, pridūrė popiežius, kryžius – tai papiktinimas. Jėzus bėgimą nuo kryžiaus laiko papiktinimu, nes bėgimas nuo kryžiaus reikštų Tėvo valios nevykdymą, bėgimą nuo jo suteiktos misijos. Štai kodėl Jėzus sako Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Kreipdamasis į visus mokinius, Jėzus priduria: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Taip jis parodo tikrojo mokinio kelią, iškeldamas dvi laikysenas. Pirmoji – išsižadėti savęs – tai ne paviršutiniškas pasikeitimas, bet atsivertimas, kitų vertybių pasirinkimas. Antroji – imti savo kryžių – tai ne tik kantriai pakelti kasdienius sunkumus, bet su tikėjimu ir atsakomybe prisiimti tą kančią, kuri neišvengiamai lydi kovą su blogiu. Kas ima savo kryžių, tas kartu su Kristumi dalyvauja pasaulio išganymo darbe. Atsiminkime, sakė Pranciškus, kad ant sienos kabantis kryžiaus ar ant kaklo nešiojamas mažas kryželis – tai mūsų noro vienytis su Kristumi ir tarnauti broliams, ypač mažiausiems ir pažeidžiamiausiems, ženklas. Kryžius – tai ne papuošalas ar amuletas, bet Dievo meilės ir Jėzaus aukos ženklas.
Kiekvieną kartą, kai žvelgiame į nukryžiuoto Kristaus atvaizdą, atsiminkime, kad jis, kaip tikras Viešpaties tarnas, įvykdė savo misiją atiduodamas gyvybę ir praliedamas kraują už mūsų nuodėmes. Tad jei norime būti Jo mokiniai, turime ištikimai jį sekti, mylėti be jokių išlygų, aukoti gyvenimą Dievui ir artimui.
Mergelė Marija, lydėjusi savo Sūnų iki pat Kalvarijos, tepadeda mums nesitraukti atgal, kai susiduriame su išmėginimais ir kančia, neišvengiamai lydinčiais Evangelijos liudijimą. (JM / Vatican News)