Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis

Kova su išdidumu

  1. Išdidumas yra Dievo atmetimas, žmonių niekinimas, smerkimo tėvas, pagyrų gimdytojas, Dievo pagalbos atmetimas, visų nuopuolių kaltininkas, pykčio šaltinis, nežmoniškas teisėjas, Dievo priešininkas, piktžodžiavimo šaknis.
  2. Išdidumo pradžia – puikybės įsišaknijimas, vidurys – artimo žeminimas, begėdiškas pasakojimas apie savo darbus, puikavimasis savo širdyje, o pabaiga – Dievo pagalbos atmetimas, savimyliškas pasitikėjimas savimi, velniškas charakteris.
  3. Sutikau žmonių, kurie lūpomis dėkojo Dievui, o mintimis širdyje save aukštino ir gyrėsi. Aiškus to pavyzdys yra fariziejus, kuris sakė: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Lk 18, 11).
  4. Kur atsirado nuopuolis, ten iš pradžių buvo išdidumas, nes išdidumas yra nuopuolio šauklys.
  5. Vienuolis, kuris mano, jog yra išmintingas, mėgsta ginčytis, o nusižeminęs vienuolis ne tik nesiginčija, bet ir akių pakelti nedrįsta.
  6. Kiparisas nelinksta ir savo šakomis nenukloja žemės, taip ir apie save gerai galvojantis vienuolis negali turėti nusižeminusio paklusnumo.
  7. Jeigu pats „Dievas priešinasi išpuikėliams“ (Jok 4, 6), tai kas gali jų pasigailėti?
  8. Atmetantysis kitų kaltinimus pasiduoda išdidumo aistrai, o kuris juos priima, tas išsilaisvina iš išdidumo pančių.
  9. Vienas išmintingas senolis aplankė išdidų brolį, bet šis, savo sieloje būdamas aklas, tarė: „Atleisk man, tėve, bet aš visiškai neišdidus.“ Tuomet išmintingas senolis paprieštaravo: „Kuo gi tu dar aiškiau gali įrodyti savo išdidumą, kaip tvirtindamas, jog jo neturi.“
  10. Išdidaus charakterio žmonėms naudingiausia būti paklusniems, gyventi grubų ir paniekinamą gyvenimą, skaityti istorijas apie žlugdančias išdidumo pasekmes ir stebuklingus išgijimus nuo jo.
  11. Kaip gėda puikuotis svetimais papuošalais, taip ir visiška beprotybė girtis Dievo dovanomis. Girkis tik tomis dorybėmis, kurias tu turėjai iki gimimo, o visas šias, kurias jau įgijai gimęs, tau dovanojo Dievas, kaip ir patį tavo gimimą. Jeigu išgryninai kokias nors dorybes nepasitelkęs proto, tai tik tos ir tebūna tavo, nes protą tau irgi dovanojo Dievas. Ir jeigu be kūno pagalbos padarei kokius nors žygdarbius, tai tik jie tegul ir būna tavo, nes ir kūnas yra Dievo kūrinys.
  12. Nepasitikėk savo dorybėmis, kol apie save neišgirsi paskutiniojo Teisėjo žodžio, nes Evangelijoje matome, kad net esantis vestuvių pokylyje buvo surištas ir išmestas laukan į tamsybes (plg. Mt 22, 13).
  13. Nenustokime savęs tikrinti ir savo gyvenimą lyginti su prieš mus gyvenusių šventųjų tėvų gyvenimais. Tuomet pamatysime, kad mes dar ir žingsnio nežengėme, kad galėtume sekti tais didžios dvasios vyrais, dar kaip reikiant neišpildėme savo įžadų ir dar vis turime pasaulietinę sampratą.
  14. Vienuolis yra nusižeminimo bedugnė, kurioje paniręs jis paskandino visas blogio dvasias.
  15. Per išdidumą yra užmirštamos nuodėmės, o nuodėmių prisiminimas yra išmintingo nusižeminimo vadovas.
  16. Išdidumas yra sielos skurdumo požymis. Tas, kuris mano esąs dvasioje turtingas, tas ir būdamas tamsoje galvoja, jog gyvena šviesoje.
  17. Išdidus žmogus yra panašus į obuolį, kuris nors išoriškai ir atrodo gražus, tačiau viduje išpuvęs.
  18. Prie išdidžiojo nesėlina velnias gundytojas, nes toks žmogus pats sau yra pasidaręs velniu.
  19. Išdidžioje širdyje gimsta piktdžiugiški žodžiai, o nusižeminusiose sielose – dangiški regėjimai.
  20. Nežinau, kaip tai atsitinka, kad daugelis išdidžių žmonių, patys savęs visiškai nepažindami, mano pasiekę neaistringumą ir, tik palikdami šį pasaulį, jie įžvelgia savo skurdumą.
  21. Tam, kuris yra užvaldytas išdidumo, yra būtina ypatinga Dievo pagalba nuo šio išdidumo išsilaisvinti, nes žmogiškosios pastangos čia yra bergždžios.
  22. Koneveikiančios mintys gimsta iš išdidumo, o išdidumas neleidžia jų išsakyti dvasios tėvui. Todėl dažnai atsitinka, kad šis sielos skurdumas kai kuriuos pastūmėja į nusivylimą, sunaikindamas atleidimo viltį, panašiai kaip kirminas iš vidaus sugriaužia medį.
  23. Nėra kitų tokių minčių, kurios taip sunkiai būtų išpažįstamos dvasios tėvui, kaip iš išdidumo kylančios koneveikiančios mintys. Todėl neretai šios mintys pas daugelį pragyvena iki pat žmogaus senatvės. Tarp kitko, niekas taip nesustiprina demonų ir blogų minčių galios prieš mus, kaip tai, kad mes jų neišpažįstame, bet slepiame savo širdyje, kas juos ir maitina.