Iš adventinių palydėjimų: pirmasis

Justas JASĖNAS. Nieko, rodos, viltingo adventiniuose Jėzaus žodžiuose. Jokios paguodos, jokios vilties čia lyg ir nerasime. Nė kruopelytės to, kas nuramintų, kas patvirtintų, kad su mūsų gyvenimu, kasdienybe, darbo šventa kankyne viskas gerai. Girdi žodžius vėlyvą tamsų rudenį Vilniuje, Kupiškyje ar kur nors mažame kaimelyje ir norisi dar labiau susigūžti, užsisklęsti taip, kaip saulė kad dabar storų debesų esti paslėpta.
Kas bus su mūsų tikėjimu, kas ištiks mūsų darbus? Daug priskyrėme ir prisiskyrėme nuopelnų – būtų ir nebūtų – bet visa vieną akimirką gali virsti pelenais. Kur mums bėgti iš šio Miesto? Kur pasislėpti, kai, rodos, daug daiktų turime, daug bėgiojimo, sukinėjimosi ir trepsėjimo vietoje, o pritrūksta, taip pritrūksta tik būti šią akimirką, tik susitikti su Dievu ir bičiuliais.
Mėtomas, laužomas mūsų tikėjimas kaip tas debesėlis aukštai – ilgesingas, skausmingas, žaizdotas. Nieko nesinori matyti, nieko nesinori susitikti. Ar tikrai? Nuovargis, nuobodulys, išsekimas… Ar užsisklendus bus šviesiau ir tikriau? Jėzus prabyla apie ženklų gausą kaip perspėjimą. Kaip vilties šansą mūsų šiandienai. Ar stengiamės sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti ne vien į ūkanotą dangų, kuris toks monotoniškas ir pilkšvas, bet ir į žmogų – trapų, dužlų, bet kasdien vis naują, pašauktą gyventi ir kurti.
Žmogus, ne kas kitas, ir paliekamas tam, kad toje tamsoje nesuglumtų, turėtų drąsos įsitverti, paprašytų pagalbos, kai tvertis nebėra į ką, kai nėra kur atsiremti, kai tiesiog nebesimato. Todėl tokios brangios akimirkos – vienintelės ir unikalios, kai susitinkame ir apsikabiname Jo vardu ir Jo akivaizdoje. Svarbiausia pasitikėti, bandyti iš naujo ir iš naujo pasitikėti, išsaugoti drąsą ieškoti ir rasti tuos šviesiuosius išgyvenimus, tuos gyvenimo patyrimus, tuos sakymus, kai draugiškai einame.
Adventas – puikus metas apmąstymams, minties ir žvilgsnio pokyčiams, kasdienos brandai. Tebūnie šis keturių savaičių krepšelis skirtas mūsų tylai, maldai, darbams. Gal nors sykį pavyks pasikalbėti ne tik apie buities nuovargį, sirguliuojančią visuomenę, bet pirmiausia apie mano ir Tėvo ryšį, apie tikėjimo žingsnelius ir daigelius. Šviesiau mažame kambaryje, kai susirenkame apmąstyti savaitės, apžvelgti, apžiūrėti, kai įvardijame sunkumus, kai pasidžiaugiame, kai mokomės tylėti ir išgirsti kitą žmogų. Tos patirčių dalybos įkvepia vilties, jog dar vis einame kartu, dar vis bandome rasti šviesos laikinybėje, dar vis išdrįstame tarti Jo ir savo vardus. Susirenkame prie didžiosios Vakarienės stalo.
Tikiu, kad tos akimirkos pripildytos Jo buvimo artybe. To, kuris per Advento tamsą netrukus padovanos Betliejaus šviesą. Svarbu dar palaukti, ištverti visus „bet“, „tačiau“, „gal ne“, „nenoriu“. Rasim tūkstančius priežasčių, vis gundančių nusiminti dėl gyvenimo, dėl to, kad kažkur nepasisekė, kad mes gal niekur netinkam, o gal mūsų visiškai niekas nesaugo. Kur čia mes, silpni, eisim? Ko dar ieškosim? Kur dar bandysim įaugti, įsišaknyti, prigyti?
Drąsos. Lieka tik tas vienas kvietimas. Verta pabandyti atsiliepti ne į galią ar didį išmanymą, apsiskaitymą, bet į paprastą, širdingą buvimą drauge. Tai padeda, gydo, stiprina ir išlaisvina. Jau dabar nepamirškim paieškoti to, kas jungia, sutelkia, sušildo. Skaidriųjų bendrystės ir tikėjimo išgyvenimo perlų rasime. Vadinasi, be baimės atsitieskime ir pakelkime galvas – išvadavimas jau arti, jau dabar man ir Tau – bendruomenės artumoje įsikūrusiems, esantiems.