Šventadienio paraštėse

III. Apie dorybes, aistras ir kovą su aistromis

  1. Tarp netyrųjų dvasių yra ir tokių, kurios piktesnės už kitas. Jos nesitenkina vien tik mus vienus įtraukdamos į nuodėmę, bet patarinėja, kad mes ir kitus padarytume blogio bendrininkais ir taip užsitrauktume dar didesnes kančias. Aš žinau vieną žmogų, kuris ir kitą išmokė savo nuodėmingo įpročio, paskui susiprotėjęs ėmė atgailauti ir nuodėmė nuo jo atsitraukė, bet kadangi įtrauktasis į nuodėmę ją toliau darė, tai ir pirmojo atgaila buvo neveiksminga.
  2. Klausantis pasakojimų apie šventųjų tėvų dorybes ir žygdarbius, protas ir siela yra įkvepiami jų pavyzdžio. Tad klausymasis išmintingų pamokymų yra tartum šviesa tamsoje, nereginčiųjų praregėjimas, pasiklydusiųjų grįžimas į doros kelią.
  3. Kas Viešpačiui nori pateikti tyrą širdį ir nesuteptą kūną, tas turi ugdyti susilaikymą ir saugotis pykčio, nes be šitų dviejų dorybių visos mūsų pastangos bus tuščios.
  4. Yra dorybių dukros ir motinos. Išmanantysis stengiasi išsiugdyti dorybių motinas. Pats Dievas savo malone mus moko, kaip įgyti dorybių motinas, o dorybių dukroms ugdyti esama daug mokytojų.
  5. Būkime atidūs, kad maitinimosi saikingumo nekompensuotume miegu, ir atvirkščiai, nes taip elgtis būtų neprotinga.
  6. Tarp netyrųjų dvasių yra ir tokių, kurios dvasinio gyvenimo pradžioje mums aiškina Šventąjį Raštą. Jos taip elgiasi išpuikusiose širdyse, o dar dažniau širdyse, kurios yra paveiktos pasaulietinių mokslų, kad jas po truputį taip viliodamos įtrauktų į erezijas. Mes tokį demonišką aiškinimą savyje galime atpažinti pagal sumišimą ir nepadorų džiaugsmą, kylančius mūsų sieloje.
  7. Jeigu mes priimsime vis naują proto šviesą, niekuomet nenustosime daryti pažangos nei šiame, nei kitame pasaulyje. Ir Angelai, šios protingos būtybės, nuolat dvasiškai tobulėja, įgydamos vis daugiau garbės ir proto.
  8. Nebūk griežtas tiems, kurie moko, kaip išsiugdyti didžias dorybes, tačiau patys taip daryti tingi, nes veikimo trūkumas kartais yra kompensuojamas šio mokymo nauda. Mes ne visi vienodai į viską esame įdėję pastangų: vieni yra stipresni žodyje, o kiti – darbuose.
  9. Dievas nėra blogio kūrėjas, todėl klysta visi tie, kurie teigia, kad kai kurios aistros yra prigimtinės, nesuprasdami, jog mes patys savo noru natūralias dorybių savybes pavertėme aistromis. Pavyzdžiui, pagal prigimtį mes savyje turime sėklą giminei pratęsti, tačiau tai naudojame kaip nesaikingą mėgavimąsi aistra; pagal prigimtį mes turime ir pyktį, bet jis skirtas senajam žalčiui, tačiau pyktį panaudojame prieš savo artimą; mums taip pat duotas pavydas, kad pavydėtume dorybių, tačiau pavydime ydų, ir t. t.
  10. Netinginiaujanti siela prieš save į kovą pakelia demonus. Daugėjant kovų, daugėja ir pergalių. Tas, kuris nėra puolamas demonų, negaus jokio pergalės vainiko, o kuris dėl priešo puolimų nenusivilia, tas yra Angelų giriamas kaip drąsus karys.
  11. Nepaliaujamai tirk savyje apsireiškiančias aistras ir pamatysi, kad tavyje esama daugybė aistrų, kurios tampa tavo sielos negalia. Tačiau kai kurių iš jų mes negalime atpažinti arba dėl savo silpnumo, arba dėl to, kad jos yra labai stipriai įsišaknijusios, nes jas darome dažnai ir tai jau tapo mums įpročiu.
  12. Demonai dažnai mus nori nukreipti nuo to, kas lengviausia ir naudingiausia, bei ragina imtis paties sunkiausio.
  13. Bendruomeninis gyvenimas – vienuolynas, sutvarkytas pagal Dievą, yra kaip dvasinė skalbykla, išskalbianti bet kokį purvą, grubumą ir visokius sielos nešvarumus. Atsiskyrimas – tai vieta, į kurią išskalbti ir nubaltinti, apvalyti nuo troškimų, blogų darbų prisiminimų ir susierzinimo mes pasitraukiame, ieškodami vidinės tylos.
  14. Apsirijimo, paleistuvystės, nusivylimo ir mieguistumo demonai mūsų prote nesukelia išdidumo, kaip tik priešingai – jį nužemina, o meilės pinigams, ištvirkimo, daugiažodžiavimo ir daugelis kitų demonų prie nuodėmės blogio pritraukia dar ir savęs aukštinimą. Smerkimo demonas taip pat elgiasi panašiai.
  15. Jeigu eunuchas, aplankęs pasaulietinius žmones arba juos priėmęs pas save, po valandos arba po dienos išsiskyrimo su jais vietoj džiaugsmo pajus liūdesį, jog liko vienas ir niekas netrukdo jo ramybės, vadinasi, jis yra dar puikybės arba pasileidimo aistros žaislas.
  16. Kartais labai rimtai reikia pasvarstyti, kada ir kokiais atvejais mums reikia stoti į kovą prieš aistras, o kada nuo jų bėgti. Nes kartais dėl savo silpnumo, kad nepražūtų siela, nuo aistrų galima ir bėgti.