Vytautas Kazela
Dabar vis madingesni tampa visokie judėjimai – „Keliauk lėtai“, „Valgyk lėtai“ ir t. t. Nors gerą sūrį mėgstu ne mažiau negu peliukai, bet į Druskininkų sūrių festivalį ruošiausi ilgiau negu ilgai. Pataikiau į šeštąjį, dabar jau tarptautinį, kuriame dalyvavo Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos smulkieji sūrių gamintojai.
Lietuvai, aišku, svariausiai atstovavo dzūkai, bet buvo atvykusių ir iš Žemaitijos, ir net iš Aukštaitijos. Aukštaičiai nepadarė gėdos: net sukaitusi sukosi pardavinėdama ožkų sūrį Roma Barkuvienė iš Molėtų rajono Giedraičių seniūnijos Bekupės kaimo.
Iš viso festivalyje dalyvavo per 20 sūrių gamintojų. Sūrius vertino 8 tarptautinės komisijos nariai: italas, prancūzas, lenkas ir penki lietuviai. Buvo ir kita komisija – sudaryta iš žiūrovų. Tapti šios komisijos nariu buvo labai paprasta: susimoki 5 eurus, gauni bilietą ir keliauji į degustacinę palapinę.
Čia jau padirbėti tenka kaip reikiant – paragauti net 45 skirtingų sūrių ir pažymėti, kuris labiausiai patiko.
Nežinau, kaip papasakoti, kad jūs įsivaizduotumėte festivalio mastą. Dauguma esate buvę Druskininkuose ir žinote didžiulę Pramogų aikštę priešais kurorto Kultūros centrą. Prekybininkų palapinės buvo nusidriekusios palei du aikštės šonus. Priekyje – simboliniai festivalio vartai. Šalia jų preciziškai sukurtos skulptūros.
Tęsinį skaitykite 2019 08 24 „Utenyje“
