Savanorystės genas

Savanorystę išjudino pandemija

Rasa MILERYTĖ

Utenos socialinės globos namų direktorius Osvaldas Žiezdrys įsitikinęs, kad savanorystė, jei tik vykdoma iš vidinių paskatų, praturtina ir savanorio, ir kliento gyvenimą. Pašnekovas sako anksčiau į savanorystę žiūrėjęs skeptiškai, bet karantino patirtys atskleidė, kad savanoriai gali stipriai prisidėti prie įstaigos paslaugų kokybės, palengvinti darbuotojų gyvenimą ir praskaidrinti klientų kasdienybę.

Gražūs tarpusavio santykiai
Utenos socialinės globos namai jau daugelį metų teikia įvairias paslaugas nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems senyvo amžiaus žmonėms ir suaugusiems žmonėms su negalia, kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Šiuo metu globos namuose gyvena apie 260 senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių iš Utenos apskrities ir kitų šalies regionų. Jiems paslaugas teikia socialinio darbo, sveikatos priežiūros ir slaugos, aptarnavimo ir ūkio padaliniuose dirbantys darbuotojai.
Socialinės globos namų gyventojai žino, kad čia niekada nebus apleisti, visad bus išklausyti, sulauks palaikymo. Per daugelį metų įstaigoje susiformavo šilta bendravimo kultūra, tad čia vyksta įvairūs klientus džiuginantys renginiai, minimos šventės. Ir tądien, kai kalbamės su Socialinės globos namų vadovu O. Žiezdriu, darbuotojai ir klientai ruošiasi šventei – Joninėms.

Savanoriai užtikrino nenutrūkstamą paslaugų teikimą
Sklandžiai bėgantis Utenos socialinės globos namų gyvenimas pasikeitė prasidėjus pandemijai. Pandemijos pradžioje dar nebuvo skiepų, tad tiek įstaigos gyventojai, tiek darbuotojai vienas po kito gulė į patalą, susirgę COVID-19. O. Žiezdrys pasakoja, kad sirgo tikrai daug darbuotojų, tad darėsi sunku užtikrinti gerą ir kokybišką paslaugų teikimą. Ir čia į pagalbą atėjo savanoriai.
„Anksčiau buvau kiek skeptiškas savanorystės klausimu, ypač tuo laiku, kai ji dar nebuvo taip išpopuliarėjusi, bet karantinas pakeitė mano nuomonę, – atvirauja O. Žiezdrys. – Pamačiau, kokia yra svarbi savanorystė. Per pandemiją, kai darbuotojai pradėjo sirgti, mums buvo labai svarbu turėti nors kelis žmones, kurie galėtų pakeisti darbuotojus, kad paslaugos nenutrūktų. Tuomet atvyko savanoriai ir labai mums padėjo.“

Savanorystė – įvairiose veiklose
Pandemijos metu atsiskleidusi savanoriškos veiklos prasmė, pirmoji pažintis su savanoriais O. Žiezdrį paskatino šią veiklą vykdyti ir toliau. Utenos socialinės globos namai gavo licenciją, kad galėtų priimti savanorius. Pagal čia galiojančias savanoriškos veiklos nuostatas savanoriais galės tapti ne jaunesni kaip 14 metų asmenys. Asmenys, jaunesni kaip 18 metų, galės būti savanoriais, jeigu tam neprieštaraus įstatyminis asmens atstovas (tėvai, globėjai, rūpintojai).
Savanoriai galės darbuotis įvairiose Socialinės globos namų veiklose: bendrauti su globos namų gyventojais, teikti pagalbą padedant jiems išeiti į lauką pasivaikščioti, padėti palaikyti socialinius įgūdžius, pagelbėti bibliotekoje, užimtumo centre. Norintis savanoriauti žmogus galės save išmėginti keliose veiklose ir tuomet pasirinkti jam įdomiausią ir prasmingiausią.

Praskaidrina paslaugų gavėjų gyvenimą
O. Žiezdrys atkreipia dėmesį, kad Socialinės globos namuose gyvena daug vienišų žmonių. Vienų artimieji jau mirę, su kitais nutrūkę santykiai, dar kiti apskritai neturi artimųjų. Bendravimas, pasak pašnekovo, vienas pagrindinių kiekvieno žmogaus poreikių, užtikrinantis visavertį, turiningą, orų gyvenimą.
„Pas mus gyvenantiems žmonėms nepaprastai svarbu turėti žmogų, su kuriuo galėtų pasikalbėti, galėtų išsipasakoti rūpesčius, džiaugsmus, papasakoti savo gyvenimo istoriją. Vienišų žmonių yra ir tarp vyresnių mūsų klientų, ir tarp jaunesnių, kurie yra palikti šeimos, augę vaikų globos namuose. Tikimės, kad savanoriai galėtų užpildyti tą bendravimo spragą. Galbūt net padėtų ieškoti artimųjų, atkurti nutrūkusius ryšius. Žinoma, mes irgi tą darome, bet ne visada pavyksta“, – pasakoja Utenos socialinės globos namų direktorius.

Džiaugiasi savanorystės prasme
Yra sakoma, kad savanorystė – pasaulį keičianti veikla. Žmonių pasiryžimas savanoriauti atskleidžia jų vidinę brandą, empatiją, o savanorystės tradicijų augimas rodo bendrą visuomenės būklę: kiek ji tolerantiška, moderni, gebanti užjausti, žvelgti ne į paviršių, o giliau. Kalbėdamas apie savanoriškos veiklos prasmę O. Žiezdrys sako neabejojantis, kad savanoriai gali stipriai prisidėti prie įstaigoje teikiamų paslaugų kokybės.
„Kai pamačiau, kokie žmonės atvyko pagelbėti per pandemiją, kokie jie pasišventę, kad dirba ne dėl reklamos, ne dėl noro kažkam pasirodyti, bet iš idėjos, supratau, kad savanorystė tikrai prasminga“, – džiaugiasi Utenos socialinės globos namų direktorius O. Žiezdrys.
Jis išreiškia viltį, kad uteniškiai ateis savanoriauti į globos namus. Jų rankos ir geros širdys čia labai laukiamos.