Rasa MILERYTĖ
Mildą Masalienę daugelis uteniškių pažįsta kaip rašytoją: skaitytojams puikiai žinomos abi jos knygos – „Pabaisa ir gražuolė“ bei „Kamufliažinė laimė“. Milda save vadina laisvos sielos menininke, nes užsiima net keliomis meno rūšimis. Rašo ir eilėraščius, ir prozą, kuria koliažus, o įkvėpimo ieško muzikoje. Kalbėdama apie kūrybinį gyvenimą, pašnekovė vardija daugybę žmonių, kurie ją palaiko, vienas jų – pulkininkas A. Gaiževskis, konsultavęs rašant „Kamufliažinę laimę“. Šiuo metu uteniškė rašo šios knygos tęsinį „Kamufliažinė laimė: jaunesnioji karta“, kurią rašyti pastūmėjo karas Ukrainoje. Tačiau M. Masalienė – ir aktyvi visuomenininkė, nemažai laisvo laiko skirianti savanorystei. Pašnekovė svarsto, kad savanoriška veikla ne tik padeda įgyti naujų žinių ir gebėjimų, megzti naujus socialinius ryšius, bet ir prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo. Paklausta, kas ją atvedė į savanorystę, Milda sako, kad poreikis bendrauti, būti tarp žmonių, be to, gerų darbų darymas jai suteikia malonumą. Mūsų pokalbis – apie savanorystę ir šios veiklos nešamas patirtis.
Milda, kas jus paskatino pradėti savanoriauti?
Man labai patinka būti tarp žmonių, nemėgstu vienatvės. Tiesa, būdama viena galiu atsidėti kūrybai, be to, gyvenant kaime, darbų netrūksta – sodas, namų priežiūra, bet nuolatinis sėdėjimas vienai namuose – ne man. Man reikia žmonių, esu veikli, mėgstu bendrauti. Savanorystė patenkina šį poreikį.
Kokiose įstaigose esate savanoriavusi?
Pradėti reikėtų nuo to, kad studijavau Utenos kolegijoje socialinį darbą. Atlikau praktiką ir savanoriavau vaikų globos centre – tai buvo seniai, tuomet jie vadinosi laikinais globos nameliais. O neseniai patekau į projektą „Unikalus gyvenimas“, kurio metu neįgalieji pasirenka bet kokią organizaciją, kuri atitinka jų gabumus, įgūdžius, kurioje darbuodamiesi praleidžia vieną dieną. Tokia savanorystės forma. Pagal šį projektą aš vieną dieną savanoriavau Šeimos ir vaiko gerovės centre, o kitą dieną – Utenos vietos veiklos grupėje. Savanoriauju renginiuose, padedu vietos bendruomenei. O dabar savanoriauju Utenos rajono neįgaliųjų draugijoje, kuriai ir pati priklausau.
Papasakokite, kokias veiklas vykdote savanoriaudama.
Man buvo patikėta dirbti su dokumentais. Ruošiau ataskaitas, pildžiau dokumentus, rūšiavau juos. Darbas su dokumentais nėra pats įdomiausias, bet turi savų pliusų. Iš pradžių, gavusi krūvą dokumentų, galvojau, kad tai tikrai ne man, kaip čia reikės viską surūšiuoti, bet kai perpranti sistemą, viskas einasi kuo puikiausiai. Man patinka tai, kad nereikia kažkur lakstyti. Esu dirbusi valgykloje – ten tik spėk suktis. O su dokumentais yra terminai, bet darbus gali pasiskirstyti pagal savo tempą. Dabar manau, kad darbas su dokumentais yra tai, ką norėčiau dirbti. Anksčiau yra tekę savanoriauti su vaikais – kartu kūrėme spektaklį. Esu tvarkiusi archyvą, padėjusi tvarkyti patalpas. Kiekvienoje įstaigoje gauni skirtingas užduotis ir iš jų pasisemi vis kitokios patirties. Neįgaliųjų draugijoje padedu žmonėms. Pagalba kitam man labai svarbi, jaučiuosi gerai, kai galiu padėti.
Savanorystė – ne tik savęs, savo laiko dovanojimas kitiems. Ką jums suteikia savanoriška veikla?
Kiekviena veikla, kuria beužsiimtum, atneša naudos. Pasisemi žinių, įgyji naujų gebėjimų. O kur dar bendravimo atnešamas dvasinis penas. Žmonės su tavimi dalijasi savo patirtimi ir tu iš tos patirties kažką pasiimi sau. Pavyzdžiui, aš savanoriaudama išmokau dirbti su dokumentais, rūšiuoti juos, sisteminti. Manau, kad savanoriaujant auga ir atsakomybės jausmas. Savanorystė vertinga tuo, kad ne tik įgauni žinių, bet ir darai gerą darbą. O tuomet ir pats tampi geresniu žmogumi. Savanorystė padeda susivokti, kokia kryptimi nori eiti gyvenime. Galų gale savanoriaudams gali rasti darbą. Dabar darbdaviai atsižvelgia, ar esi savanoriavęs, nes šioje veikloje irgi įgauni naujų gebėjimų.
Pamenu, prieš keletą metų į savanorius buvo žvelgiama su tokia ironiška šypsena – esą žmogus savanoriaudamas tik švaisto laiką. Ar jūsų artimoje aplinkoje nėra tokio vyraujančio požiūrio?
Tikrai nėra. Dabar, kiek pastebiu, dauguma labai teigiamai vertina tokią veiklą. Esu savanoriavusi renginiuose, tad matau, jog į savanorius žiūrima pagarbiai, suprantama, kad jie prisideda prie sėkmingos renginio eigos. Požiūris, kad neverta eiti savanoriauti, nes už tai negausi finansinio atlygio, man atrodo naivus. Žinau žmonių, kurie tikrai galėtų užsiimti visuomenei naudinga veikla, tačiau sėdi užsidarę namie. Nemanau, kad toks sėdėjimas atneša naudos pačiam žmogui. Užsidarydamas namuose jis užveria duris naujoms patirtims, žinioms. Kur kas prasmingiau būtų užsiimti savanoryste. Karantinas mus įpratino bijoti, sėdėti namie, bet gal jau laikas tų baimių atsikratyti? Žinoma, savo nuomonės niekam neperšu, tačiau svarstantiems apie savanorystę ir nedrįstantiems jos išmėginti patarčiau nebijoti.
Kaip manote, ar savanoriška veikla užsiimantys žmonės prisideda prie geresnio, gražesnio pasaulio kūrimo?
Be abejo. Man tik apmaudu, kad kai kurios įstaigos savanoriauti priima tik žmones iki 29-erių metų. O juk yra ir vyresnių, yra senjorų, kurie norėtų kažką nuveikti gyvenime. Pavyzdžiui, užsienyje sėkmingai savanoriauja tiek jaunimas, tiek senjorai. Pas mus kai kuriais klausimais požiūris dar per siauras – tiek kalbant apie savanorystę, tiek apie negalią. Bet pamažu viskas keičiasi. Kitas aspektas – mano manymu, būtų teisinga, jei savanorystė būtų įskaitoma į darbo stažą, nes juk savanoriaudamas nešvaistai laiko veltui, pats augi kaip asmenybė ir darai kažką naudingo kitiems.
Knyga, kurią dabar rašote – „Kamufliažinė laimė: jaunesnioji karta“, – yra paskatinta įvykių Ukrainoje, todėl paskutinį klausimą apie savanorystę norėčiau susieti su Ukraina. Karo metu tiek pačioje Ukrainoje, tiek į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams labai padeda savanoriai. Internete tenka matyti daug šia savanorystės kryptimi besipiktinančių komentarų. Kaip jūs manote, ar karo akivaizdoje savanorių pagalba yra svarbi?
Žinoma. Mes galime padėti vieni kitiems. Jei pasaulis susivienys, jei kiekvienas žmogus padarys viską, ką gali, jei padėsime vieni kitiems, mes išvengsime tragedijos. Tik būdami vieningi galime sukurti geresnį pasaulį. Jei mes nedarysime, nedarys niekas. O komentarai… Dažniausiai tokius komentarus, menkinančius gražias idėjas, rašo žmonės, kurie yra nelaimingi, kurie neturi asmeninio gyvenimo. Laimingas žmogus niekada neskleis aplink save negatyvo, neskleis į viešumą apkalbų ir purvo. Laimingi žmonės kuria savo gyvenimą, padeda draugams, kaimynams, rūpinasi vaikais, tėvais, seneliais, kitais artimaisiais, puoselėja savo namus ir skleidžia gėrį. Juk kiekvienas dalinamės tuo, ką turime. Jei žmogus dalijasi purvu (skleidžia melą, rezga intrigas), vadinasi, jo gyvenimas yra pilnas purvo. Tai patys nelaimingiausi žmonės. Tokių man iš tiesų gaila.
