Rasa MILERYTĖ
Emilis Astikas – Plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės 909-osios Žalčio kuopos vadas – į Šaulių sąjungą atėjo ankstyvoje vaikystėje: būdamas dvylikos, kai dar rūpėjo ne patriotizmo išraiška, o lakstymas po miškus ir pelkes, bet laikui bėgant įdomios šaulių veiklos ėmė užimti vis svarbesnę vietą ir tapo gyvenimo ašimi. Šaulys sako, kad buvimas vadu įpareigoja laikytis aukščiausių moralės normų, apmąstyti kiekvieną veiksmą ir žodį bei planuoti kelis žingsnius į priekį, nes į vadą nukreiptos ne tik suaugusių šaulių, bet ir jaunųjų – moksleivių – akys.
Emili, kada ir kokiomis aplinkybėmis įstojote į Šaulių sąjungą?
Mano istorija ganėtinai paprasta. Mama pažinojo tuometinį kuopos vadą Valdą Juodką, iš jo sužinojo, kad yra tokia Šaulių sąjunga, kad ten laukiami vaikai. Pagalvojo, kad man, dvylikamečiui, tuo metu lakstančiam po miškus, pelkes, būtų visai naudinga išsidūkti tokioje veikloje, kur taip pat galėčiau išmokti drausmės. Taigi, pas šaulius atvedė mama, prigijau ten ir likau.
Kokia buvo pradžia? Ką moksleiviai veikia Šaulių sąjungoje?
Moksleiviai mokosi pilietiškumo, išgyvenimo gamtoje pagrindų, karinio gyvenimo niuansų, šaudybos, topografijos, rikiuotės. Veikia būreliai, organizuojami žygiai. Dalyvauja renginiuose, visuomeninėje veikloje, akcijose, šventėse ir visur, kur mus pakviečia pristatyti save ar kažkuo padėti. Svarbi dalis – stovyklos. Taip yra dabar, taip buvo ir mano laikais, tik dabar gal turime daugiau galimybių, nes Šaulių sąjunga sulaukia didesnio finansavimo, taigi galima įsigyti įvairios įrangos, reikalingos veikloms.
Į Šaulių sąjungą atvedė mama, o kas paskatino pasilikti?
Pradžioje man, vaikui, savaime suprantama, nebuvo kažkokio patriotinio potraukio likti. Buvo smagu pašaudyti iš pneumatinių ginklų, „užkabino“ pats kolektyvas. Kiekvieną patraukia skirtingi dalykai: vieni ateina ir pasilieka dėl draugų, kiti siekia gauti uniformą, dar kitiems svarbus pasiruošimas gyvenimui. Dabartiniame kontekste, kai artėjame link visuotinio mokyklas baigusių jaunuolių šaukimo į kariuomenę, Šaulių sąjunga gali suteikti labai svarbius pradmenis. Man pačiam, kai nuėjau savanoriu į šauktinius, viskas jau buvo pažįstama: tvarka, rutina, bendravimas su vadais, kolegomis, maistas, rytinės mankštos ir kita. Tik kariuomenėje daugiau drausmės, kadangi ten dirbama ne su moksleiviais – atsiranda ginklai, daugiau tikrosios karybos. Pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kurie į kariuomenę ateina iš Šaulių sąjungos, greičiau kyla karjeros laiptais, gauna daugiau atsakomybių, nes jais, kaip jau turinčiais patirties, labiau pasitikima.
Apie kariuomenę pakalbėkime plačiau. Studijuodamas nusprendėte išeiti akademinių atostogų ir savanoriškai atlikti tarnybą kariuomenėje. Kas lėmė tokį sprendimą?
Apsisprendimą eiti į savanorius lėmė mano viduje tūnojęs dvilypumas. Baigus mokyklą ir pradėjus studijuoti, vis kirbėjo mintis, ar tikrai esu savo vietoje, o gal reikėjo stoti į Karo akademiją. Šią vidinę diskusiją dar labiau sustiprino anuometiniai įvykiai Ukrainoje ir šauktinių kariuomenės Lietuvoje grąžinimas. Sykį važiuoju savaitgaliui į Uteną, autobusas sustoja stotelėje ir įlipa kariškis. Atsisėda priekyje manęs. Ir tuo metu man ateina mintis: reikia sustabdyti studijas ir atlikti devynių mėnesių tarnybą, per tą laiką išsispręs vidiniai klausimai ir grįžęs žinosiu, ar tęsti studijas, ar stoti kitur. Galiausiai nusprendžiau studijas tęsti, nors sprendimas tikrai nebuvo lengvas.
Kariuomenė – kokia tai buvo patirtis?
Tarnyba padėjo išsigryninti vertybes, į kurias galiu atsiremti ir civiliniame gyvenime. Koks yra civilinis gyvenimas? Visi mato, kaip atrodai, ką dirbi ar studijuoji, su kokiu automobiliu važinėji, keliauji ar nekeliauji, ir žmonėms tie dalykai svarbūs. O kariuomenėje visiškai kitaip. Ten svarbu tavo gebėjimai, žinios, patirtis, patriotizmas, pagarba kolegoms, pagarba aukštesnius laipsnius turintiems kariškiams. Visi dėvi vienodas uniformas, skiriasi tik laipsnis, patirtis ir amžius. Susidariau įspūdį, kad kariuomenė – ir laikas pabūti su savimi, išeiti iš komforto zonos. Gulėdamas kelias valandas pasaloje ir stebėdamas aplinką, tu gyveni savo mintyse. Tai laikas, kai gali spręsti vidinius klausimus, priimti sprendimus, geriau pažinti save. Kai kurie iškart po dvylikos klasių savanoriauja, dirba, tuos metus skiria apsispręsti, ką norėtų studijuoti. Manau, kad tokią funkciją atlieka ir kariuomenė. Čia ne tik atrandi save, bet ir išmoksti apsiginti ir apginti kitus, sustiprėji fiziškai ir psichologiškai.
Klausimas, ar tarnyba kariuomenėje turėtų būti privaloma, sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų. Kasmet, kai paskelbiami šauktinių sąrašai, respublikinėje spaudoje pasipila pasipiktinę komentarai. Kaip manote, kas jaunus žmones kariuomenėje taip gąsdina? Ar iš tiesų ten taip trūksta žmogiškumo, kaip kai kurie teigia?
Gąsdina, manau, sovietinis palikimas, sovietinis mąstymas, nežinojimas, kad dabar kariuomenė labai pasikeitusi. Kažkieno tėvai ar seneliai prisimena sovietinės armijos laikus, papasakoja, kokia ten tvarka buvo, ir natūralu, kad žmonės išsigąsta. Tačiau dabar kariuomenėje nebėra nei vadinamųjų diedovščinų, nei kitų su žmogiškumu, orumu prasilenkiančių dalykų. Visiems užtikrinamas visokeriopas aprūpinimas, maitinimas, kiekvienas, ar labiau, ar mažiau sportiškas, vienodai dalyvauja veiklose. Taip pat nuo tarnybos kariuomenėje galbūt atbaido patriotiškumo stoka.
Esate kuopos vadas. Tai garbingos, bet ir labai atsakingos pareigos. Kokiomis vertybinėmis nuostatomis vadovaujatės, kad kiti jus gerbtų ir laikytų pavyzdžiu?
Būti pavyzdžiu būtų lengviau, jei kalbėtume tik apie suaugusiuosius, nes suaugusieji vienas kitą geriau supranta dėl bendros gyvenimiškos patirties. Veikla Šaulių sąjungoje pagrįsta savanorystės principu. Šiai veiklai skiri tiek laiko, kiek jo lieka po darbo, šeimos ir kitų gyvenimiškų dalykų, ir jei kartais kažko nespėji, suaugusieji šauliai supranta. Tačiau Šaulių sąjungoje yra daug vaikų, moksleivių, ir labai svarbu, kad jie tavimi nenusiviltų. Jaunųjų šaulių gyvenimo ritmas visai kitoks, tad vadas privalo būti aktyvus veikloje, kad moksleiviai jį matytų, kad nekiltų klausimų, o kurgi vadas. Turi būti aktyvus, pagal statutą dėvėti uniformą, laikytis Šaulių sąjungos etikos kodekso, nes jeigu jo nesilaikysi pats, negalėsi reikalauti, kad laikytųsi kiti. Vadas privalo būti motyvuotas, patriotiškai nusiteikęs, laikytis santykių su aukštesniais vadais taisyklių. Taip pat vadui privalu laikytis visų bendrųjų moralės normų. Apibendrinant – turi būti toks, į kuri visi norėtų lygiuotis. Būdamas vadu jaučiu didelę atsakomybę, stengiuosi apgalvoti kiekvieną savo žodį, veiksmą, planuoti kelis žingsnius į priekį, nes suprantu, kokią įtaką kuopos bendruomenei turi mano elgesys.
Ar lieka laisvo laiko, kurį galite skirti tik sau?
Mano pareigos man labai svarbios. Kartais net namie palieku neužbaigtų darbų, kad spėčiau atlikti visas šaulio pareigas. Krūvis didelis, tad jau ne vienus metus stengiuosi akcentuoti, kad kuopose turėtų dirbti etatiniai darbuotojai, kurie organizuotų darbą, rūpintųsi informacijos sklaida, tvarkytų dokumentus ir atliktų kitas kuopos vado funkcijas.
O jei galėtumėte išeiti, tarkime, mėnesio trukmės atostogų, ką veiktumėte?
Kai pastaruosius penkerius metus gyvenu Šaulių sąjungos ritmu, sunku įsivaizduoti tokios trukmės atostogas, bet, žinoma, jos būtų įmanomos, nes yra kolektyvas, pavaduotojai, kuriems galima patikėti darbus. Ką veikčiau… Sportuočiau, pabūčiau kaime, pasidaryčiau įvairių darbų namuose, leisčiau laiką su draugais, su mergina. Reikėtų prisivyti gyvenimą. Dalyvaučiau žygiuose. Bet negaliu sakyti, kad dabar neįmanoma šioms veikloms rasti laiko.
Asmeninio archyvo nuotr.
