Rasa MILERYTĖ
Savanorystė – veikla, kuri įprasmina laiką ir suteikia pojūtį, jog prisidedi prie bendruomenės gerovės. Tą liudija Jaunimo savanoriškos tarnybos programą baigę jaunuoliai. Monika Užkurienė, savanorišką veiklą organizuojančios organizacijos „Ne imti, bet duoti“ savanorių koordinatorė, pasakoja, kad jaunimą savanoriauti neretai paskatina galimybė stojant į aukštąsias mokyklas gauti papildomą balą, tačiau laikui bėgant balas tampa antraeiliu motyvatoriumi.
Į programą užsirašė14 jaunuolių
Jaunimo savanoriška tarnyba (JST) – intensyvi 6 mėn. trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai vidutiniškai 40 val. per mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje priimančioje organizacijoje. Šioje programoje aktyviai dalyvauja ir jaunuoliai iš Utenos. Savanorių koordinatorė M. Užkurienė sako, kad šios programos tikslas – ugdyti jaunus žmones kaip asmenybes, padėti jaunimui atrasti patinkamą veiklos kryptį, geriau pažinti save, ugdyti bendrąsias kompetencijas, įgyti darbo patirties ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Šiuo metu Utenoje šią programą jau baigė arba joje vis dar dalyvauja 14 jaunuolių. Savanorius priima 6 akredituotos organizacijos: Kirdeikių biblioteka, A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Utenos moterų centras, Sudeikių daugiafunkcis centras, „Rotary“ klubas ir Utenos seniūnijos bendruomenė.
„Pagal šią programą savanoriauti priima tos įstaigos, kurios yra akredituotos. Kiek mums žinoma, Utenoje yra nemažai potencialių organizacijų, kurios galėtų akredituotis ir priimti savanorius, bet kažkokios priežastys lemia, kad jos nenori akredituotis. Galbūt yra kažkokių baimių“, – pastebi M. Užkurienė.
Renkasi širdžiai artimą veiklą
Savanorių koordinatorė pasakoja, kad jaunuoliai gali rinktis tą organizaciją, kurią patys nori. Daugiausiai jaunuolių pasirinko savanoriauti Utenos seniūnijos bendruomenėje. Būna atvejų, kai jaunuoliai norėtų savanoriauti, tačiau tarp akredituotų organizacijų neranda tokios, kurioje galėtų vykdyti jiems įdomią veiklą. Tokiu atveju jie nėra verčiami rinktis kitą organizaciją, o tiesiog pasakoma, kad šiuo metu jų lūkesčius atitinkančios veiklos nėra.
Tie, kurie jau pabaigė savanoriškos veiklos programą, pasak M. Užkurienės, savanorystės patirtį apibūdina pozityviai. „Pradžioje būdavo baimių, ar pavyks suderinti laiką, visgi dauguma savanorių yra moksleiviai, bet kai įsivažiuoja į veiklas, viskas puikiai sekasi. Pasibaigus programai sako, kad labai greitai laikas praėjo. Po šios programos jaunuoliai išeina su naujomis kompetencijomis, su nemažai patirties. O vienas svarbiausių dalykų, ką sako išmokę, – tai planuoti laiką“, – džiaugiasi specialistė.
Motyvuoja noras padėti
Jaunuoliams, baigusiems Jaunimo savanoriškos tarnybos programą, stojant į aukštąsias mokyklas prie stojamojo balo pridedama dar 0,25 balo. Lukas Dvilevičius, organizacijos „Ne imti, bet duoti“ direktorius, sako, kad pradžioje būtent tai jaunuolius ir motyvuoja. Tačiau savanoriaudami jie pamato, kad savanorystė atneša kur kas didesnę vertę.
„Turbūt daugiau nei pusei savanorių baigus programą balas nebėra prioritetas ir jie netgi tęsia savanorystę. Turime pavyzdžių, kai jaunuoliai ir įsidarbina tose organizacijose. Yra toks juokas, kad darbdaviai nori jauno darbuotojo, bet su 5 metų patirtimi. Tai savanorystė suteikia tokią galimybę. Tai puiki niša pažinti save, išbandyti profesinės veiklos kryptį. Nemažai turėjome ir tokių atvejų, kai po 6 mėnesių jaunuolis kardinaliai pakeičia savo požiūrį į tai, kokia profesine veikla norėtų užsiimti“, – pasakoja L. Dvilevičius.
Tęsti savanorystę, sako pašnekovas, motyvuoja ir noras padėti kitiems, prisidėti prie prasmingų veiklų vykdymo.
Visuomenės požiūris į savanorystę keičiasi
Dar ne taip ir seniai savanorystė buvo laikoma veikla, kuria užsiima tie, kurie nežino, ką veikti su savo gyvenimu, ar tiesiog turi per daug laisvo laiko. Į faktą, kad žmogus savanoriauja, netgi buvo žiūrima su tam tikra pašaipa. Visgi pastaraisiais metais, pasak L. Dvilevičiaus, požiūris keičiasi. Savanorystė tampa savotiška mada. Žmonės pradeda suprasti, kad savanorystė – tai ir būdas įgyti naujų gebėjimų bei patirties, ir būdas prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo.
„Tokie pasikeitimai džiugina. Man savanorystė visų pirma yra mokymasis. O kada mes mokomės, įgaunam įvairios patirties ir išmokstam ją reflektuoti. Tai augina kiekvieną asmeniškai ir tuo pat metu augina visuomenę, daro ją sąmoningesnę“, – mintimis dalijasi L. Dvilevičius.
M. Užkurienė priduria: „Savanorystė yra kelias į geresnį rytojų.“
