Rasa MILERYTĖ. Dešimtmetis Ogastas lyg ir nesiskiria nuo savo bendraamžių, bet kartu jis kitoks negu visi. Nuo gimimo jo veidas buvo daug kartų operuotas, todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos, mokėsi namuose. Vis dėlto į penktąją klasę jis turės eiti tikroje mokykloje. Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja: visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis. Tačiau ar įmanoma pasislėpti, kai esi kitoks? Ir ką daryti, kad taptum toks, kaip visi?
Kitoks dėl reto genų derinio
„Jo akys įsodintos maždaug per colį žemiau, negu turėtų būti, beveik ties skruostų viduriu. Akiduobės ištįsusios žemyn tarsi statmenai prapjauti plyšiai, o kairė akis aiškiai žemiau už dešinę. Jos išsprogusios, nes netelpa per lėkštose akiduobėse. Viršutiniai vokai visą laiką primerkti, lyg Ogastas nuolatos snūduriuotų. Apatiniai vokai atrodo taip, lyg juos temptų žemyn nematomi siūlai, net matyti raudonas vidus, sakytum būtų išversti. Jis neturi nei antakių, nei blakstienų. Nosis jo veidui per didelė ir mėsinga. Galvos šonai, kur turi būti ausys, tarsi įspausti milžiniškomis plokščiareplėmis. Skruostikaulių nėra. Nuo nosies abipus burnos eina gilios raukšlės, todėl veidas atrodo kaip vaškinis. <…> Kelios operacijos gomuriui atitaisyti paliko randus apie burną, ryškiausias yra dantyta įpjova nuo viršutinės lūpos iki nosies. Viršutiniai dantys smulkūs ir atsikišę. Jo netaisyklingas sąkandis ir baisiai siauras apatinis žandikaulis. Smakras smulkutis. Kai buvo mažas, prieš persodinant į žandikaulį šlaunikaulio gabalėlį, smakro visai neturėjo. Liežuvis karodavo neprilaikomas iš apačios. Laimė, dabar padėtis geresnė. Jis bent jau gali valgyti, o seniau buvo maitinamas pro vamzdelį. Ir gali kalbėti. Ir išmoko laikyti liežuvį burnoje, nors tam prireikė kelerių metų. Dar išmoko sulaikyti seiles, pirma jos žliaugdavo ant kaklo. Šituos laimėjimus gydytojai laiko stebuklais. Kai buvo kūdikis, jie nemanė, jog jis išgyvens“ (p. 100–101).
Taip atrodo Ogastas – pagrindinis knygos „Stebuklas“ (2014 m. išleistos lietuvių kalba) veikėjas. Jei apibūdinimas nepakankamai išsamus, galima išvardyti jo pravardes: Orkas, Golumas, Fredis Kriugeris, Išsigimėlis, Žiurkinas, Monstras, Ateivis, Mutantas, Driežasnukis… Kai kurie, pirmą sykį išvydę Ogastą, pamano, kad šis apdegė gaisre. Ne, gaisre jis neapdegė. Ogastas gimė turėdamas itin retą genų derinį: apatinio žandikaulio disostozę ir kraniofacialinę anomaliją. Be to, jis turi Tričerio Kolinso sindromą. Pagal statistiką, turėdamas tokį genų derinį gimsta vienas iš keturių milijonų naujagimių.
Išorė – ne kliūtis bendrauti
Ogastas pripratęs, kad pirmą sykį jį pamatę žmonės sutrinka. Berniukas netgi moka ironiškai pasijuokti iš tokios aplinkinių reakcijos. Vis dėlto gyvendamas kone sterilioje aplinkoje (nelankydamas mokyklos, nebendraudamas su bendraamžiais, nė per žingsnį nesitraukdamas nuo mamos) Ogastas nežino, kad vaikai nepasižymi suaugusiesiems būdingu santūrumu. Pradėjęs lankyti mokyklą berniukas pajaučia, ką reiškia vaikų žiaurumas – jis tampa patyčių objektu. Jam lipinamos piktos pravardės, vaikai bijo prie jo prisiliesti, valgykloje nesėda prie vieno stalo, nesikalba su juo, šaipydamiesi, o gal visai rimtai įtikėję, paskleidžia gandą, kad prisilietus prie Ogio galima užsikrėsti maru. Iš saugios namų aplinkos Ogastas patenka į visuomenę, kuri labiau už viską vertina išorinį grožį.
Šitaip tarp Bičerio pagrindinės mokyklos penktokų prasideda karas: vienoje stovykloje kovoja Ogio šalininkai, stipresnį vertybinį pamatą turintys vaikai, kuriems Ogio išorė nėra kliūtis bendrauti, kitoje – tie, kurie dėl sąmoningumo trūkumo, dėl menkos asmenybės brandos ar nepagrįstų įsitikinimų išorinį grožį laiko didžiausia vertybe. Ogio stovykla, kurią, įskaitant jį patį, sudaro penki vaikai, žvelgia giliau – už išorinio grožio mato dar ir kitą, vidinį. Taigi grožis stoja į kovą prieš grožį.
Kaip visuomenėje jaučiasi kitokie?
„Stebuklas“ – pirmoji amerikietės R. J. Palacio knyga. Iki šiol bene dvidešimt metų moteris kūrė iliustracijas kitų autorių knygoms ir, kaip pati sako, laukė tinkamo laiko, kad galėtų parašyti savo. Antrajame knygos viršelyje perspėjama, kad visi veikėjai, vardai, vietos ir situacijos išgalvoti, o bet koks panašumas į tikrus įvykius – atsitiktinumas, tačiau viename interviu paklausta, kas paskatino parašyti „Stebuklą“, R. J. Palacio pasakojo apie Ogasto prototipą: sykį su savo vaikais pirkdama ledų moteris pamatė deformuoto veido mergaitę. Jos trejų metų sūnus sureagavo panašiai kaip į Ogastą sureagavo Džekas Vilas ir mažasis jo broliukas: „Staiga pasukau galvą norėdamas iš ragelio dugno išlaižyti paskutinius ledus, ir tada pamačiau jį. Ogastą. Sėdintį šalia manęs. Žinau, negražu, bet jį pamatęs aiktelėjau. Išsigandau. Pamaniau, kad jis su zombio kauke ar ką. Šitaip aikteli, kai žiūrėdamas baisų filmą pamatai, kaip iš krūmų strykteli bloguolis“ (p. 154).
„Stebuklo“ autorę šis vaizdas sukrėtė, o sąmonę užplūdo mintys, kaip visuomenėje gyvena žmonės, kurie dėl genetikos ar kitokių nepalankių aplinkybių savo išvaizda neatitinka įprastų grožio normų. R. J. Palacio keletą mėnesių rinko informaciją apie Tričerio Kolinso sindromą, o tada pradėjo rašyti „Stebuklą“ – knygą, kurioje mėgino atsakyti į klausimus, kaip visuomenėje jaučiasi tokie žmonės kaip Ogastas, kaip galima padėti jiems integruotis, kokie klausimai kyla ir kaip reaguoja šalia ogastų atsidūrę žmonės.
Norėdama kuo autentiškiau atskleisti skirtingų žmonių išgyvenimus, autorė romaną padalija į aštuonis skyrius, kiekviename leisdama pirmu asmeniu prabilti vis kitam žmogui. Tai jo sesuo Olivija, draugai Džekas Vilas, Samer, Olivijos vaikinas Džastinas, Olivijos ir Ogasto vaikystės draugė Miranda. Ogasto akimis pasaulis rodomas trijuose skyriuose.
Atsiskleidžia vidinis grožis
Ogastas tampa iššūkiu kiekvienam, šalia kurio atsiduria (taip pat kiekvienas tampa iššūkiu jam). Beveik keturiuose šimtuose knygos puslapių matome Ogasto ir jį supančių žmonių dvasinį augimą. Romane – vieni mokslo metai su nedideliais ekskursais į praeitį. Per tuos mokslo metus (vadinasi, devynis mėnesius, lygiai tiek, kiek vaisius bręsta motinos įsčiose) įvyksta neįtikėtinų dalykų: patyčių objektu buvęs Ogastas tampa populiariausiu ne tik penktos klasės, bet visos pagrindinės mokyklos berniuku. Vaikai, prieš devynis mėnesius bijoję prisiliesti prie Ogasto, dabar puola į muštynes, kad tik jį apgintų. Patys pirmieji, nepabūgę atstumiančios Ogio išorės, atranda, kad žmogus gali būti gražus ne tik veidu.
Štai ką kalba Džekas Vilas, Džiulijanui tikinęs, kad atrodydamas kaip Ogastas norėtų nusižudyti: „Pirmiausia – prie jo veido vis dėlto galima priprasti. <…> Antra, jis tikrai šaunus berniūkštis. Suprantate, toks juokdarys. <…> Su juo lengva būti, lengva kalbėtis. <…> Trečia, labai protingas. <…> Ketvirta: dabar, kai jį pažįstu, galiu pasakyti, jog tikrai noriu draugauti su Ogastu. Jis juokiasi iš visų mano pokštų. Be to, jaučiu, kad viską galiu jam pasipasakoti. Na, tikrai geras draugas. Ir, jeigu prie sienos būtų išrikiuoti visi mokyklos penktokai, o aš turėčiau iš jų pasirinkti draugą, rinkčiausi Ogastą“ (p. 160–161).
Panašias Ogio savybes (gerą humoro jausmą, intelektą, gerumą) išskiria ir Samer. Ogastas, svajojęs apie amžiną Heloviną, kai galima nuolat slėptis po kaukėmis, ir bijojęs fotografuotis, knygos pabaigoje drąsiai stoja prieš objektyvą. Pradžioje buvęs kiek savanaudiškas, lepus, pripratęs, kad visi juo rūpintųsi, saugotų, pamažu išmoksta pats saugoti ir rūpintis kitais. Ogastas nebebijo būti savimi.
Grožis – nepamatinė vertybė
Sveikoje visuomenėje apskritai neturėtų egzistuoti kategorijos „gražu“ ir „negražu“, ypač kai kalbama apie žmogaus išorę. Filosofas Kristupas Sabolius sako, kad kur kas svarbiau turėtų būti tai, ar žmogus įdomus. R. J. Palacio rodo, kad Platono formulė (gražu, kas gera) yra pritaikoma, tik reikia drąsiai kovoti su aplinkinių nuostatomis ir savimi.
Grožis – pati subjektyviausia sąvoka. Bjaurėjęsi Ogiu vaikai, pažinę jį kaip drąsų, linksmą, protingą berniuką, nebemato dėl ligos deformuoto veido. Nebemato to ir pats Ogastas. Gerumą kaip pamatinę vertybę pirmiausia iškelia ne knygoje veikiantys vaikai, o mokytojai, ugdytojai – anglų kalbos mokytojas ponas Braunas ir mokyklos direktorius ponas Tašmanas. Mokytojas kiekvieną mėnesį lentoje užrašo principą, taisyklę, kuria, pasak jo, žmonės visada turėtų vadovautis. Pirmasis jo principas – dr. Veino V. Dajerio žodžiai: „Jei reikia rinktis tarp teisingumo ir gerumo, pasirink gerumą“ (p. 338). O ponas Tašmanas apie gerumo svarbą prabyla šventinėje mokslo metų baigimo kalboje: „Gal nusistatykime naują gyvenimo taisyklę – visada būkime truputį geresni, negu reikia“ (p. 326).
Patyčių problema – viena didžiausių mokyklose. Ypač dažnai patyčių objektu tampa nestandartinė išvaizda, liga ar sutrikimas, kaip nors išskiriantis žmogų iš aplinkinių. „Stebuklas“ – skaudi, bet optimistiškai nuteikianti knyga, rodanti pasaulį iš kitokio vaiko perspektyvos ir įkvepianti nepasiduoti patyčioms. Tai – ir literatūros kūrinys, ir ugdomąją vertę turintis tekstas, tinkąs naudoti praktikuojantiems biblioterapiją ar tiesiog norintiems pažinti kitokio ir šalia jo esančių žmonių psichologiją.
Knygos vertę ir poveikį skaitytojui rodo jai skirti apdovanojimai: 2013 metais knyga atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršuje, 2014 metais Meino (JAV) skaitymo konferencijoje ji išrinkta geriausia knyga vaikams. 2017 metais pagal šią knygą sukurtas filmas „Gerumo stebuklas“.