Vytautas Kazela
Nuo trumpų atostogų Nidoje praėjo lygiai septynios dienos, o atrodo, praėjo visa amžinybė. Mūsų gyvenimas tampa toks greitas, kad net ir jauni nespėja. Dabar reikia pagalvoti ir viską prisiminti… Prisimenu, kad atvažiavęs į Nidą daviau sau pažadą – valgyti mažiau, o vaikščioti daugiau. Apsisprendžiau nesinaudoti traukinuku, motorinėmis rikšomis ir taksi paslaugomis, tiesa, šiek tiek bijodamas, ar atlaikys mano kojos. Atlaikė! O pasiekimas tas, kad per penkias dienas numečiau penkis kilogramus svorio! Ir dar daviau sau kitą pažadą – sugrįžęs kasdien apeiti Dauniškio ežerą.
Bet grįžkime į Nidą.
Į centrinę gatvę sueina keliolika šalutinių gatvių (dažniausia akligatvio tipo). Išlikę senų, XIX–XX a. sandūros namelių ir vilų. Istorijos muziejus įkurtas 1966 m. Jame galima susipažinti su vietos gyventojų buitimi ir kultūra, tradiciniais verslais – žvejyba, varnų gaudymu ir kt. Žvejo etnografinė sodyba įrengta 1974 m., Tomo Mano memorialinis muziejus veikia nuo 1995-ųjų. V. K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus duris atvėrė 1995 m. Čia eksponuojami šių laikų dailininkų darbai iš gintaro bei archeologinių radinių kopijos. Akį traukia Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia, kuri aptarnauja visą Neringą, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1888 m.). Greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus. Taip pat mieste yra G. D. Kuverto paminklas, pastatytas Nidos apylinkių apželdintojui. Jis stovi G. D. Kuverto gatvės gale. Vėliau šioje vietoje, Nidos kopų apželdintojų senosiosiose kapinėse, buvo laidojami kopų prižiūrėtojai ir miškininkai. G. D. Kuverto gatvėje buvo ir poilsio namai, kuriuose apsistojome. Kaip ir sakiau, iki jūros tik 1700 metrų. Suvaikštai du karus per dieną – štai tau ir septyni kilometrai! Žmogui, dirbančiam sėdimą darbą, tai jau nemažas atstumas. Gal todėl Nidoje gerai sekasi dviračių, elektrinių paspirtukų ir netgi elektrinių riedlenčių nuomotojams. Pasidomėjau ir sužinojau, kad išsinuomoti dviratį parai kainuoja 15 eurų. Dviračiais važinėja jauni sportiški žmonės, o štai paspirukais pėsčiųjų taku lekia ir didesnio svorio turėtojai, nes užminti į kalną važiuojant prie jūros ir grįžtant atgal jiems būtų didelis iššūkis. O paspirtukininkų tiek daug, kad eidamas nuolat turi žvalgytis.
Tęsinį skaitykite 2021 08 14 „Utenyje“
