Genovaitė ŠNUROVA
Nereikia nė aiškinti, kokia panika kyla kiekvienuose namuose, jei, tarkime, vėlyvą žiemos vakarą dingsta elektra. Kad ir neilgam. Kokiam pusvalandžiui. Gyvent nebemokam. Iš kambario į kambarį nueiti, neatsitrenkę į durų varčią, negalim. Reikalingo netgi po ranka buvusio daikto susirasti negalim. Šaldytuve indelio su grietine atpažinti negalim. Sriubos į lėkštę įsipilti negalim. Tų „negalim“ atsiranda tiek daug, jog, rodos, neištvertum, jei visiškoje tamsoje dar reikėtų praleisti keletą valandų.
O Utenos rajone gyvenančiai Ramunei Guigaitei tamsa akis juodu raiščiu užrišo prieš daugiau nei trisdešimt metų. Nuo tada, kai vos dvejų metukų mergaitės persirgta vaikiška liga komplikavosi į neregystę. Jei manote, kad dabar jauna moteris, auginanti mažametį sūnelį, iš namų neiškelia nė kojos, depresuoja, jaučiasi nevisavertė, niekam nereikalinga, – labai klystate.
Ramunė, net du kartus skirtingose mokymosi įstaigose įgijusi aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, dirba mėgstamą darbą, gyvena visavertį gyvenimą, padeda kitiems žmonėms atsikratyti daugelio ligų, žavi optimizmu ir pozityviu požiūriu į gyvenimą. Sakote, tai neįmanoma? Ramunė patvirtintų – tikrai įmanoma. Tik reikia labai labai norėti…
Savarankiškumo išmoko vaikystėje
Ramunė – šeštasis vaikas iš septynių Guigų šeimos (močiutė – mamos mama – užaugino 8 dukras) vaikų. Jai vienintelei iš viso pulkelio tokį išbandymą skyrė Lemtis, sumaniusi įsitikinti mergaitės sielos tvirtybe, užsispyrimu, optimizmo galia, gebėjimu siekti užsibrėžto tikslo. Iš anksto galiu pasakyti: Lemčiai nepavyko Ramunės sugniuždyti, parklupdyti ties nesėkmių slenksčiu, priversti pasijausti priklausomą nuo kitų žmonių malonės, nė kojos neiškeliančią iš namų.
Žinoma, akliesiems mokytis bendrojo lavinimo mokykloje tada nebuvo (gal ir dabar nėra) jokių galimybių. Todėl nuo paruošiamosios klasės Ramunė pradėjo lankyti Vilniaus Antano Jonyno vidurinę mokyklą ir apsigyveno bendrabutyje. Mama namo ją parsiveždavo tik savaitgaliais, švenčių ir atostogų dienomis. Nuo penktos klasės mergaitė į mokyklą Vilniuje jau važinėdavo savarankiškai.
Baigusi vidurinę mokyklą, Ramunė įstojo į Utenos kolegiją ir įgijo socialinio pedagogo profesiją. Žinoma, aklai merginai studijuoti kartu su sveikaisiais buvo labai sudėtinga. Be to, pasirinktoji profesija tiesiog „nelipo prie širdies“, bet užsibrėžtą tikslą pasiekė – mokslus baigė kartu su visais bendrakursiais.
Supratusi, kad socialinės pedagogės darbo tikrai nedirbs, Ramunė suko galvą, kuo užsiimti gyvenime. Aišku buvo tik viena – namuose užsidariusi tikrai nesėdės ir neverkšlens dėl nenusisekusio gyvenimo. Noras ne tik pačiai gyventi visavertį gyvenimą, bet dar ir padėti žmonėms nugalėjo – nusprendusi įgyti masažuotojos profesiją Ramunė įstojo į Vilniaus kolegiją. Vos pradėjusi mokytis, suprato – štai čia būtent tai, kas jai labai prie širdies, todėl kibo į mokslus taip, tarsi tai būtų svarbiausias gyvenimo tikslas.
Džiaugsmas užliejo širdį ir tada, kai į kolegiją atvykęs Santarų reabilitacijos centro vadovas, turėdamas tikslą rasti čia specialistų savo įstaigai, pasirinko būtent ją, tik pirmą kursą pabaigusią. „Dirbau ir mokiausi toliau, – pasakojo Ramunė. – Mano profesijoje svarbu teorija, bet svarbiausia – praktika. O jos Reabilitacijos centre tikrai pakako. Juk ten guli žmonės po avarijų, traumų, operacijų, sunkių ligų. Kai kuriais atvejais tik masažas ir gali padėti.“
Akis atstoja nuojauta ir įgūdžiai
Po studijų jauna moteris grįžo į Uteną, o kai sūnus paaugo, jauna mama tvirtai pasiryžo nesėdėti namuose be darbo. Tuo labiau kad jai padėti sutiko geraširdė moteris iš tos pačios Pačkėnų gyvenvietės. Ji, kas rytą veždama savo vaikutį į Utenos darželį, atveždavo ir Ramunę bei jos berniuką. Vakare visi kartu grįždavo namo. Kol vaikas būdavo darželyje, Ramunė dirbdavo masažuotoja. Pagirtina, kad pati ir darbo vietą sau susikūrė, ir patalpas susirado. Ne be gerų žmonių pagalbos, žinoma.
Paklausta, kaip jai sekdavosi savarankiškai ateiti nuo darželio iki darbo, Ramunė atsako, kad tiesiog gerai įsiminė kelią – kur eiti, kada pasukti, kada vėl tiesiai paėjėti. Jei kartais reikia pereiti į kitą gatvės pusę, o netoliese girdisi automobilių burzgimas, įsikimbanti, sakė, pirmam pasitaikiusiam pėsčiajam į parankę ir tokiu būdu išsprendžianti problemą. Ką darysi, jei kitos galimybės nėra…
Klasikinį, segmentinį ir taškinį masažus puikiai įvaldžiusi jauna akla moteris prisipažino, kad šis darbas jai teikia malonumą, kad labai mėgsta bendrauti su žmonėmis. Iš jos sužinojau ir tai, kiek daug ligų galima visiškai ar iš dalies išgydyti masažais, kad labai svarbu, jog žmogus ja pasitikėtų ir tiksliai įvardytų negalavimus arba gydytojo rekomendacijas.
Ramunė sakė, kad tuos ligonius, kurie sunkiai vaikšto arba iš viso nepakyla iš patalo, galėtų masažuoti jų namuose, bet negalėtų susirasti nei tos gatvės, nei to namo ar buto. Čia ir baltoji lazdelė nepadėtų. Ne dėl to, kad dar labai daug žmonių nežino, ką ji reiškia, bet dėl to, kad ji – ne navigacijos prietaisas, pasakantis, kada ir kur reikia pasukti.
„Savame kaime aš pati nueinu, kur man reikia. Į parduotuvę – irgi. Prekių, žinoma, aš nematau, bet pardavėja paduoda viską, ko paprašau. Į miesto prekybos centrus ir kitas parduotuves viena neinu: niekaip nesusirasčiau, kas kur padėta. Gatvėje neatsitrenkiu į praeivius, manau, tik todėl, kad jie, supratę, jog aš jų nematau, pasitraukia į šoną. Džiaugiuosi geraširdžiais žmonėmis, kurie pasako, pataria, nuveda. Namuose mano akys – sūnelis. Jau būdamas ketverių jis suprato, kad mama nemato.“
Ramunė tvirtai įsitikinusi, kad dirba būtent tokį darbą, kuris jai teikia malonumą, leidžia pasijusti tvirtesnei, reikalingesnei, kad kiek tik įmanoma ir toliau stengsis pati spręsti savo problemas ir tikrai nevaikščios ištiesta ranka.
Ramunei nereikia gailesčio. Jai svarbu, kad būtų reikalinga žmonėms, kad jos rankos palengvintų sergančiųjų problemas arba, dideliam jaunos moters džiaugsmui, visai jas panaikintų.
Šitokio optimizmo daugeliui iš mūsų reikėtų pasimokyti, šitokio noro rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – irgi.
