Vytautas Kazela
Šiais metais ji galėjo būti dešimtoji. Nes taip jau sutapo, kad Utenoje pirmoji tarptautinė poezijos šventė įvyko beveik prieš dvidešimt metų. Žiūriu šventės nuotraukas ir matau save ir kitus – jaunus, gražius, laimingus. Nedrąsi ta pirmoji tarptautinė. Be poetų iš Lietuvos,joje dalyvavo ir du jauni švedų poetai bei svečias iš Lenkijos. Pirminis sumanymas – kad šventė vyktų kas dvejus metus. Tai yra poriniais metais – 2002, 2004, 2006, 2008, 2010, 2012, 2014, 2016, 2018, 2020-aisiais. Kai žinai faktą, kad, be Vilniaus ir Kauno, tarptautiniai poezijos renginiai vyksta tik Utenoje, norisi pasamprotauti, kodėl būtent Utenoje. Gal todėl, kad šis kraštas turi gražias literatūrines tradicijas, kad jo poetinį kraštovaizdį puošia Alfonso Nykos-Niliūno ir Antano Miškinio pavardės? Gal todėl, kad šiame krašte gyvena ir kuria Petras Panavas, į Lietuvos rašytojų sąjungą priimtas dar 1979 metais, Vytautas Kaziela, LRS narys nuo 1994 metų, Regina Katinaitė-Lumpickienė (2003 m.), Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė (2003 m.), Stepas Eitminavičius (2007 m.), Alvydas Katinas (2011 m.). Kalbiname Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorę Vidą Garunkštytę, tuomet stovėjusią prie šios, dabar jau tradicine tapusios, poezijos šventės ištakų, ir klausiame, kokia buvo pradžia?
Pradžia buvo proziška. Kai Antano Miškinio žmona ir dukra bei Antano Miškinio brolio Vinco vaikai perdavė sodybą Utenos savivaldybei, atsirado poreikis panaudoti ją įvairioms veikloms. Pirmąją šventę surengėme be jokių projektinių pinigų, tik Daugailių seniūnijos ir mokyklos žmonės apipjovė dilgėles. Iš kur atsiranda krašto žinomumas? Aišku, ir per „Utenos alaus“, ir „Utenos trikotažo“ gaminius, bet svarbiausia – per žinomų žmonių pavardes. Kultūrinis turizmas kuo toliau, tuo labiau įgauna pagreitį. Žmonės domisi, kas vyksta Lietuvoje, domisi aukšto lygio meniniais renginiais. Literatūra, poezija, kultūra sukuria žmogaus identitetą – tai, su kuo žmogus tapatinasi, dėl ko jis laiko save lietuviu ar Lietuvos gyventoju, – tai yra kultūra, renginiai, kuriuos jis atsimena. Kaip jau minėjome, Tarptautiniai poezijos festivaliai vyksta tiktai didžiuosiuose šalies miestuose. Norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę. Kodėl toks renginys prigijo Utenoje, kaip daugelis pasakytų, gūdžioje provincijoje? Provincija yra ne teritorija, ji slypi žmonių galvose. Utenos krašte visada buvo nemažai žinomų rašytojų, yra jų ir dabar. Poezija niekada nesulauks tūkstantinių tiražų, nesutrauks šimtų žmonių į sales. Tai labai intymus dalykas. Beveik kaip tikėjimas. Ji labiausiai reikalinga tau, kai tu esi vienas ir vienišas. Žmogui svarbi literatūra, kitaip sakant, tai, kas išreiškia žmonių mintis. Skaitantis žmogus skaitydamas tapatinasi su literatūra – jis pritaria rašytojo mintims, nes pats negali jų taip talentingai išreikšti. Daug kam atrodo, kad knygos yra brangus dalykas. Taip. Sutinku, bet kalėjimai dar brangesni. Jeigu neremiama kultūra, jeigu valstybė negali pasiūlyti žmonėms patrauklaus laisvalaikio, šioje valstybėje nieko gero nebus. Pagrindinė tarptautinės poezijos misija – ugdyti žmonėse gerą literatūrinį skonį. Dabar daug kalbama apie regiono savitumą. Aš ir prieš 15 metų sakiau, kad Anykščių, Utenos ir Zarasų savivaldybės yra savitos savo kūrėjais. Pavyzdžiui, Dusetos. Visiems jau seniai aišku, kad tai dailininkų Meka. Kas formuoja mūsų krašto savitumą? Čia gyvenantys ir kuriantys žmonės. Regioninė kultūros taryba vienu iš prioritetų yra pripažinusi kultūrinių tiltų sukūrimą. Negali Šalčininkų ar Šilutės rajonai to padaryti, nes ten tik antra karta vietinių gyventojų. Mes turime gražią gamtą, greitą internetą, todėl iš kitų šalių atvykusiems kūrėjams tai daro civilizuotos šalies įspūdį. O tos šou šventės nieko žmonėms neduoda. Poezijos šventes reikia palaikyti ir puoselėti, nors jos niekada nesutrauks pilnų didelių salių ar stadionų klausytojų, bet jos skleidžia pozityvų garsą apie mus Europai ir visam pasauliui. Jeigu iš kitur atvykęs kūrėjas čia jaučiasi gerai, tai mūsų tikslas yra pasiektas.
Per beveik dvidešimt šventės metų Utenoje lankėsi didelis būrys poetų iš Sakartvelo, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Škotijos, Čekijos. Jų kūryba buvo išversta į lietuvių kalbą, publikuota almanachuose. Štai devintosios tarptautinės poezijos šventės dalyvių sąrašas: Ana Rancenė, Indra Brūverė (Latvija), Nana Kelechidze, Soso Meshveliani (Sakartvelas), Maria Duszka, Piotr Spottek (Lenkija), Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Jurga Jasponytė, Ričardas Šileika, Viktoras Rudžianskas, Ieva Rudžianskaitė, Benediktas Januševičius, Birutė Jonuškaitė, Rimvydas Stankevičius, Alvydas Katinas, Petras Panavas, Stepas Eitminavičius, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė-Lumpickienė (Lietuva). Tai – gerai savo šalyse žinomi rašytojai, atstovaujantys įvairių krypčių literatūrai. Tarptautinė poezijos šventė vyksta ne tik literatūrinėje A. ir M. Miškinių sodyboje, bet ir kitose tradicinėse (Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje, Utenos kultūros centre) ir netradicinėse (ant tilto į Dauniškio ežerą, Užpalių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, Etnokosmologijos muziejuje ir kt.) erdvėse. Devintoji tarptautinė poezijos šventė „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ buvo skirta lietuvių literatūros klasiko Alfonso Nykos-Niliūno gimimo šimtmečiui. Šia proga šventės dalyviai ir visi norintys dalyvavo Klemenso Kupriūno ekslibrisų parodos, skirtos poeto 100-osioms gimimo metinėms, pristatyme Utenos kultūros centre. Koncertuoti poezijos šventėje kviečiami geriausi šalies muzikos kolektyvai ir atlikėjai (Valstybinis Vilniaus kvartetas, instrumentinė grupė „Jazz Band“, Baltijos gitarų kvartetas, jaunimo grupė „Baltos varnos“), todėl galima kalbėti ir apie įvairiapusišką meno suvokimo ugdymą.
Autoriaus nuotr.
