Vytautas KAZELA. Nežinau, ar kas yra pastebėjęs, kad kūryba ir negalia labai dažnai eina viena šalia kitos kaip seserys. Utenoje tautodailininkų sąjungai priklauso nemažai neįgalių žmonių. Kuriančių žmonių yra ir abiejose neįgaliuosius rajone vienijančiose organizacijose. Dalyvaudamas pavasarinėse mugėse įsidėmėjau Utenos socialinės globos namuose gyvenančių žmonių palapinę. Akį traukė įvairūs gaminiai: iš susuktų šiaudelių pinti daiktai, medžio drožiniai, mezgimo raštai, kruopščiai išsiuvinėtos servetėlės, todėl pokalbio apie neįgaliųjų kūrybą pakviečiau tautodailininką, medžio drožėją, šių globos namų socialinį darbuotoją, atsakingą už globos namų gyventojų užimtumą, Eglūną Židonį.
Utenos socialinės globos namuose dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų. Esame penkiese, kurie rūpinamės gyventojų užimtumu. Turime keletą kabinetų, kuriuos būtų galima vadinti ir dirbtuvėlėmis. Užsiėmimus lanko 74 gyventojai. Vieni čia ateina kasdien, o kiti… Kad geriau suprastumėte, kodėl taip yra, pasakysiu, kad daugelis globos namų gyventojų kenčia nuo įvairių priklausomybių. Yra toks dar šešiasdešimties metų neturintis tapytojas. Kaip asmenybė jis savo priklausomybių labai suardytas, bet kaip dailininkas – labai talentingas. Gauna jam priklausančios neįgalumo pašalpos dalį ir dingsta. Pasirodo tiktai tada, kai pinigų nebelieka. Jis pas mus ateina ir išgėręs. Poreikis yra, bet dirbti negali.
O ko daugiau pas jus – senų ar neįgalių žmonių ateina į užsiėmimus?
Vienareikšmiškai – neįgalių. Seni žmonės dažniausiai neturi nei sveikatos, nei noro kuo nors užsiimti. Dauguma jų jau seniai turi negalią. Neretai ir psichinę, ir fizinę negalią. Dirbdamas su tokiais žmonėmis tu turi atsiriboti nuo savo jausmų ir savo emocijų. Yra tokių, kuriems tu jauti antipatiją. tam, kaip jis elgiasi. Tu turi nuo tų emocijų atsiriboti, jų neparodyti.
Man, žinoma, artimiausi medžio darbai. Pirografija užsiima gal dešimt žmonių. Čia sunku pasakyti, kiek yra to žmogaus kūryba ir kiek mano įtaka. labai sunku. Taip, kai kuriems aš padedu užnešti kontūrą, ką jie turės vėliau išdeginti, bet išdegina viską tai jie patys. Turime nuostabų siuvinėtoją. Siuvinėja nuostabius paveikslus, angelus. jam turi parodyti, kas ir kaip, bet tai yra jo darbas.
Visiems kažkas daro įtaką. Kad ir toks savitas drožėjas Lionginas Šepka, bet ir jam įtaką buvo padaręs bažnyčiose matytas menas. Yra du, kurie užsiima grynąja drožyba. Kiti piešia arba tik spalvina. Daugiausia užsiimančių mozaika, dekupažu. Klijuoja popieriaus, kartono arba odos skiautes. Klijuoja makaronus, sėklas, grūdus, akmenukus, kankorėžius. Važiuojam į mišką, renkam kankorėžius, samanas, žieves. Viskas mums paskui praverčia, viską panaudojame. Iš tokių dalykų vėliau gimsta nuostabūs darbai.
Ar per tuos darbo metus buvo žmonių, kurie tave nustebino?
Žinoma, buvo. Atsimenu tokį senuką, kurio jau nebėra, medžio drožėją. Jo kantrybė buvo neišpasakyta. Aš pats galvoju, kad esu kantrus, galiu iš ąžuolo graužti skulptūrėlę visą savaitę, bet to žmogaus kantrybė viršija suvokimo ribas. Kai jis atvažiavo pas mus ir aš pamačiau jo drožinius ir kiek jis darbo įdeda į juos, pasisiūliau padėti, mechanizuotai padaryti ruošinius.
Iš pradžių nesutiko. Sako: aš taip įpratęs. Viską peiliuku. Įsivaizduok, šaukštą droždavo savaitę! Iš pradžių net rankas sunkiai valdė, bet droždavo. Ką darydavo – darydavo iki galo. Dailiai, švariai, meniškai. Geras meistras buvo. O tokių pasitaiko neretai. Jau atrodo žmogus visų nurašytas, o pasirodo – gali. Tarp mūsų gyventojų yra tokių, kurie galėtų būti priimti į tautodailininkų sąjungą, dalyvauti parodose.
Globos namų gyventojams pas jus yra sudarytos sąlygos kurti. Kiek ta kūryba padeda, prašviesina tokių žmonių gyvenimą?
Mano supratimu, ji labai reikalinga. Aš ir pats sau linkėčiau senatvėje galėti kurti. Žmogui per mažai tik valgyti ir turėti stogą virš galvos. Tie, kurie ateina pas mus kasdien, yra ir linksmesni, ir laimingesni, ir gyvena ilgiau. Jų gyvenimo kokybė yra geresnė. Tai labai pakelia žmogaus savivertę. Jeigu jis turi priklausomybių, jeigu jis gyvenime yra viską praradęs, bet jis mato, kad jo kūryba vertinama, jo darbai perkami, jis bent trumpam gali sugrįžti į normalių žmonių pasaulį. O tai jau yra labai daug. Visos mugės jiems didelė šventė. Ne visus gali nusivežti. neįgalus žmogus mugėje gali pabūti valandą, dvi. Daugiau jam neleidžia sveikata. Bet ir ta valanda jam yra šventė.
Kiek kūryba svarbi žmogaus gyvenime, žinau iš savo patirties. Po patirtos traumos aš trejus metus keliavau iš vienos ligoninės į kitą. Ir visą tą laiką sėdėdamas lovoje drožiau. Iš pradžių personalas pykdavo, paskui įprato ir priimdavo kaip neišvengiamybę. Bet man tai labai padėjo pasveikti. Ir tie pavyzdžiai, kuriuos aš matau savo darbe, mane įkvepia. Visai kita gyvenimo kokybė.
Na ir kas, kad žmogus gyvena socialinės globos namuose ir gyvenime viską yra praradęs? Kūryba jam suteikia galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Turime moterį, kuri sunkiai vaikšto. Ji turi savo kambarėlį, į kurį kasdien ateina tapyti. Matau, kad blogai jaučiasi, todėl klausiu, kodėl ji eina ir tapo. O ji šypsosi ir sako, kad jai čia atėjus šviesiau ir lengviau tampa. Kai dirbame kartu, ir pabendraujam, ir pajuokaujam, ir muzikos pasiklausom. Yra su sunkia negalia penkiasdešimties metų dar neturintis vyras. piešia. Jo visas gyvenimas – pragaras. Užaugo ir gyveno šeimoje, kurioje tėvai smarkiai gėrė ir jam teko labai daug iškentėti. Bet jis turi tiek šviesaus optimizmo, kad galima tik baltai pavydėti. Galvoji ir stebiesi, kaip jo nenužudo praeities demonai. Kitas vyras kas kelios minutės vis prašo pasižiūrėti, ar jis gražiai daro. Bet tu negali atsakyti atmestinai. Tu turi atidžiai pažiūrėti ir kaip galima nuoširdžiau atsakyti.
Kūryba turi kažko tokio, kas suteikia jėgų gyventi ir net sunkiomis akimirkomis išlikti žmogumi.
E. Židonio nuotr.
Utenos socialinės globos namų gyventojų kūrybinės veiklos akimirkos
