Rasa MILERYTĖ
Šie metai Utenos literatūriniame pasaulyje išsiskiria tuo, kad išleistos net dvi uteniškių poetų knygos: Reginos Katinaitės-Lumpickienės „Varna su baltu plūksnu“ ir Vytauto Kazielos „Sapnų slidininkas“. Knygos pasirodė jau senokai, o rugsėjo 10 dieną Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje įvyko knygų sutiktuvės. Knygas pristatyti padėjo poetas, leidėjas, leidyklos „Kauko laiptai“, išleidusios abi knygas, vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas ir poetė, filosofė Ieva Rudžianskaitė. „Sapnų slidininkas“ – dvyliktoji poeto V. Kazielos knyga. Autorius yra pelnęs įvairių literatūrinių premijų, išleidęs knygų suaugusiesiems ir vaikams, sukūręs dainų tekstų. Poeto rinkinys „Alyvmedžiai“ 2019-aisiais tapo „Metų knygos rinkimų“ poezijos penketuko nugalėtoju. R. Katinaitės-Lumpickienės kūryba įtraukta į įvairius rinkinius. Dalis autorės eilėraščių išversta į vengrų kalbą ir publikuota Vengrijoje poezijos rinkiniuose, žurnaluose. „Varna su baltu plūksnu“ – devintoji poetės knyga. Rinkinio eilėraščiai parašyti aukštaičių uteniškių tarme. Kalbėdamas apie naujausias uteniškių knygas V. Rudžianskas džiaugėsi, kad sutampa ir leidėjo, ir skaitytojo, kuris poeziją skaito kiek kitaip nei leidėjas, nuostatos. „Jei manęs kas, pažadinęs iš miego, paklaustų, kas man labiausiai įstrigo Reginos knygoje, sakyčiau, kad man labai gražus jos sakalas virš Aukštaitijos: ne danguje, ne virš Utenos, ne virš Juknėnų, o būtent virš Aukštaitijos. Iš Vytauto naujosios knygos labiausiai įstrigo slidininkas. Ir dar man labai įstrigo visuomeniško skambesio frazė. Buvau neįtaręs, kad jis rašo visuomeniškus eilėraščius, bet jis juos rašo, tik tą daro nedeklaratyviai, tą reikia pajusti jo kūryboje, o man lengviausia pagauti šį dalyką buvo šiose eilutėse: „Nes mums mūsų laisvė sunki.“ Kai žiūriu į šį gyvenimą, matau, kad mūsų tautai laisvė iš tikrųjų yra sunki. Sudėtingas uždavinys, sudėtingas požiūris į ją, sudėtingas elgesys, ir todėl šis Vytauto eilėraštis pakerta. Tokių eilėraščių yra daugiau, bet šiuo metu šis man labiausiai įstrigęs“, – kalbėjo V. Rudžianskas. Poetė, filosofė I. Rudžianskaitė, kalbėdama apie naująją V. Kazielos knygą, akcentavo talpią eilėraščių formą, tekstuose keliamus egzistencinius klausimus, paveikiai vaizduojamas būsenas, tirštą prasminį krūvį. „V. Kazielos kūrybą skaityti sudėtinga, ji turėtų būti dozuojama saikingai, nes joje pasakoma tiek daug, kad norėdamas suprasti, kas ir kaip pasakyta, kaip sukabinami asociatyvūs ryšiai, kurie kartais yra tikrai tolimi, turi skaityti lėtai. Vytauto kūryboje viename eilėraštyje galima nusikelti į skirtingas kultūras, skirtingas vietoves. Man pačiai labai įstrigo vaizdinys apie motiną balta skarele – staiga ji yra ryžių laukuose ir tu nebesupranti, kur vyksta veiksmas – ar kitoje šalyje, o gal tai vizija. Pasauliniai ir sakraliniai dalykai taip sujungiami, kad kartais atrasti griežtas ribas, kas yra anapusiška, sakralu, o kas pasaulietiška, labai sudėtinga. Eilėraščiuose neprisirišama prie labai aiškaus vaizdo, bet kuriamas daugiasluoksnis ir tirštas pasaulėvaizdis. Į šiuolaikinio pasaulio temas, tokias kaip karantinas, įtraukiami bibliniai įvaizdžiai. Labai įtaigiai pavaizduojamos būsenos. Knygoje jaučiamas egzistencinis nerimas ir egzistenciniai ieškojimai, susiję su religiniais ieškojimais. Poetui artimi religiniai, filosofiniai, egzistenciniai klausimai, kurie labai glaudžiai sujungti su socialiniais ir politiniais dalykais“, – mintimis apie knygą dalijosi I. Rudžianskaitė. Poetė, filosofė pasidalijo įžvalgomis ir apie Reginos Katinaitės-Lumpickienės knygą „Varna su baltu plūksnu“, kurią į pasaulį palydėjo kaip redaktorė: „Kalbėdama apie naująją R. Katinaitės-Lumpickienės knygą norėčiau akcentuoti, kad ji vertinga ne tik todėl, kad parašyta tarmiškai. Svarbiausia, kad tai yra gera poezija, kuri yra užėmusi tam tikrą nišą, kuria puoselėjama lietuvių kultūra, nenusigręžiama nuo gamtos vaizdų, jie sukuriami įtaigūs, grakštūs. Ši knyga poetės kūrybos kontekste išskirtinė tuo, kad čia kur kas drąsiau žvelgiama į šiandienio pasaulio problemas, integruojami šiuolaikinio pasaulio vaizdai, pavyzdžiui, kartais saviironiškai atrandamas svieto gražumas žiūrint televizorių. Subjektė plaukia upe, keliauja į neatrastas vietas ir visa tai daro žiūrėdama televizorių. Tai yra gebėjimas pasijuokti iš savęs, taip pat sufleruojama, kad šiuolaikinis žmogus tarsi išgyvena atskirtį ir daug dalykų atranda žiūrėdamas į ekraną. R. Katinaitės-Lumpickienės kūryboje tarmei suteikiama ontologinė vertė, tarmė yra tai, kas apima visą subjektės gyvenimą, įsilieja į amžinybę. Sakyčiau, galima atrasti ir sąsajų su Evanelija pagal Joną, kur sakoma, kad pradžioje buvo žodis. Poetės kūryboje žodis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jis yra tarmiškas. Matyti, kokia jai brangi tarmė, kaip ji išgyvena dėl jos galimo išnykimo, kaip piktinasi, kai kas nors nuvertina tarmę. Žinanat neišvengiamybę, kad šiame lygmeny tarmė gal būti prarasta, tuo pat metu jai suteikiamas amžinybės matmuo. Tai yra žodis, kuris ją pasirenka, kuris ją pašaukia ir per kurį sukuriama poezija. Ši knyga ir apskritai R. Katinaitės-Lumpickienės kūryba man priimtina savo natūtralumu ir drąsiu ėjimu savo keliu, kuris pasirenka pačią rašančiąją.“ Pasveikinti poetų susirinko būrys uteniškių, tarp kurių – 88-ąjį gimtadienį neseniai šventęs poetas Petras Panavas: „Kiekviena išleista knyga ar knygelė yra faktas, bet tarp faktų pasitaiko ir vienas kitas reiškinys. Man atrodo, kad šiandien ir vieno, ir kito autoriaus knygos vertos pavadinti reiškiniu. Visiškai nepergiriu, nenoriu pataikauti, bet iš tikrųjų abu autoriai labai skirtingi ir tai labai gerai, nes kai du panašūs autoriai skaito savo kūrybą, galima supainioti. Gali pasirodyti, kad skaito vienas ir tas pats, o Reginos ir Vytauto niekas nesupainios. Taigi noriu pasveikinti juos kaip šiokius tokius reiškinius po šiuo dangumi.“ Vakaro metu poetai R. Katinaitė-Lumpickienė ir V. Kaziela skaitė eilėraščius iš naujausių knygų, saksofonu grojo Arūnas Paškevičius. Vakarą sveikinimais ir linkėjimais užbaigė renginio vedėjas poetas V. Rudžianskas. „Galiu pasakyti dar vieną bendrą šių dviejų poetų savybę: kai aš noriu pagirti jų poeziją, jie, užuot sakę „tai mokykis iš mūsų“, ima išsisukinėti, – juokavo V. Rudžianskas. – O dabar reikėtų padėkoti saksofonininkui Arūnui Paškevičiui, kad mus jisai taip gerai nuteikė, Ievai Rudžianskaitei, kad kiekvienam skaitytojui įteikė realų raktą, kaip skaityti šias knygas, reikėtų padėkoti autorei Reginai, kad ji kažkodėl nenustojo rašyti, autoriui Vytautui, kad jis irgi nenustojo rašyti. Palinkėti jiems abiem sėkmės, kad pasiektų kūrybines viršukalnes. Ir, žinoma, būtų galima padėkoti ir man, nes atvežiau Ievą.“
